Kapinės – archyvas po atviru dangumi

Išsamų pranešimą apie istorinių kapinių Klaipėdos krašte tyrimus, apskaitos ir išsaugojimo problematiką paveldosaugininkų seminare Šilutėje šį rudenį skaičiusi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentė dr. Silva Pocytė pabrėžė, kad saugoti žmogus visada labiau yra linkęs, kai supranta prasmę. „Kartais pasigirsta nuomonių, kad Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos kapinės yra vokiečių kapinės ir mums jos tarsi svetimos“, – sakė su tuo nenorinti sutikti mokslininkė.

Kodėl svarbu saugoti kapines

Pasak istorikės, o kartu ir Klaipėdos krašto gyventojos S. Pocytės, situacija po Antrojo pasaulinio karo suformavo svetimumo šiam kraštui požiūrį. „Kodėl Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva – išskirtinis, savitas, specifinis regionas? Tai suvokus bus lengviau suvokti ir Klaipėdos krašto kapinių specifiką, – sakė ji. – Kai norime kažką saugoti, turime suvokti to objekto svarbą. Saugojimas dėl mados ar prievolės nieko gero neduos. Pirmiausia reikia suvokti, kodėl Klaipėdos kraštui, visai Lietuvai kapinių pažinimas yra svarbus“.

Kaip teigė S. Pocytė, Klaipėdos krašto istorija patyrė ryškius lūžius, šio krašto kapinės – taip pat. „Galima sakyti, iš šukių dabar dėliojamos čia gyvenusių žmonių istorijos. Daug jų glūdi kapinėse. Deja, kai kurių kaimų kapinaitės jau visiškai sunykusios, – sakė mokslininkė. – Klaipėdos krašto kapinės – tam tikra konfesinio paveldo tradicija. Ją formuoja dvi objektų grupės – liuteronų bažnyčios ir kapinės. Kodėl mums tai svarbu saugoti? Tai – tradicija, kuri susiformavo šiame krašte per kelis šimtus metų iki Antrojo pasaulinio karo. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Prūsijos, Mažosios Lietuvos, dalis. Mažoji Lietuva dabar atsidūrusi dviejose valstybėse – Lietuvoje ir Rusijoje, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Šis etnografinis regionas savo istorine, kultūrine praeitimi labai sodrus ir spalvingas, nenusileidžiantis kitiems Lietuvos regionams praeities tyrinėjimuose. Klaipėdos kraštas kelis šimtus metų priklausė prūsiškai, vokiškai valstybei. Atskaitos taškas yra Prūsijos kunigaikštystė (nuo XVI amžiaus pradžios). Nuo XVIII amžiaus Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos karalystei ir Vokietijos imperijai. Vadinasi, kelis šimtus metų mūsų krašto specifiką formavo protestantizmas. Kapinių atveju tai yra labai svarbu“.

Liturgija – vietinių žmonių kalba

Pasak S. Pocytės, pagal pagrindinę protestantiškos ideologijos idėją bažnytinė liturgija privalėjo būti leidžiama vietinių tautinių grupių žmonių kalba. „Prūsijos kunigaikštystėje, kai ji tapo protestantiška, gyveno vokiečiai, lietuviai, lenkai, mozūrai. Kunigaikštis privalėjo leisti publikuoti leidinius tų žmonių, kurie gyveno valstybėje, kalbomis. Taigi čia ir pirmoji lietuviška knyga atsirado. Ir visa religinė rašto istorija susijusi su lietuviškų, ypač bažnytinių tekstų spauda“.

Dviejų svarbių gyventojų grupių – lietuvių ir vokiečių – gyvenimas, mokslininkės teigimu, puikiai atsispindi iki šiol išlikusiuose Mažosios Lietuvos, arba Klaipėdos krašto, kapinėse. „Bene svarbiausi du Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos skirtumai – Mažosios Lietuvos gyventojai yra protestantai, Didžiosios – katalikai, – sake ji. – Ir, žinoma, rašto specifika. Mažojoje Lietuvoje naudojamas gotiškas šriftas, Didžiojoje – lotyniški rašmenys. Tai mes galime pastebėti ir kapinių užrašuose“.

Nutrūko tradicijų tęstinumas

Po Antrojo pasaulinio karo vietiniai gyventojai buvo evakuojami, atsikėlė naujieji, nutrūko krašto istorinės, kultūrinės religijos tęstinumas. Į šį kraštą naujieji gyventojai atkeliavo iš visos Lietuvos, taip pat daug rusakalbių iš visos Sovietų Sąjungos. „Su gyventojų pasikeitimu nutrūko ir krašto kultūrinės, ypač religinės tradicijos tąsa. 1939 metais krašte gyveno 159 tūkstančiai gyventojų. 1945 metais buvo priskaičiuojama apie 10–15 tūkstančių gyventojų. Dalis jų – pirmaisiais pokario metais atsikėlę naujieji gyventojai, – pasakojo S. Pocytė. – Neliko didžiosios vietinių gyventojų daugumos. Tai, kas vietiniams gyventojams buvo svarbu kelis šimtus metų – kapinės, bažnyčios, visas kultūrinis paveldas – pasikeitus socialinei ir ypač politinei situacijai, tapo jau antraeiliais dalykais. Tie sunaikinimai, kurie įvyko per sovietinius metus, jau yra mūsų palikimas, kurį gavome paskelbus Nepriklausomybę. Deja, ir šiais laikais mes naikiname tai, kas buvo pradėta naikinti anksčiau“.

Kaip pasakojo S. Pocytė, pasitraukus didžiajai šio krašto gyventojų daliai, dingo ir dalis Klaipėdos krašto archyvų, ne visi yra išlikę bažnytiniai archyvai. „Todėl kapinės tampa labai svarbiu informacijos šaltiniu. Kur pirmiausia vyksta išeivių palikuonys, ieškodami savo kultūros pėdsakų, savo šaknų? Į kapines, nes ten jų tėvai, protėviai. Kapinės – archyvas po atviru dangumi“, – teigė istorikė.

Pasak jos, negalima dabar tiksliai pasakyti, koks yra kapinių sugriovimo mastas. „Klaipėdos krašte galima priskaičiuoti apie tūkstantį senųjų kapinių. Dalies jų jau negalima rasti, tačiau pagal senuosius žemėlapius įmanoma lokalizuoti. Kapinių išnykimas ar išlikusių paminklų fiksavimas yra svarbu, – teigė ji. – Yra be galo įdomių išlikusių paminklų. Jie svarbūs vietovių, giminių, šeimų, karšto ekonominio, socialinio, kalbinės, kultūrinės raidos pažinimui. Istorikams, kalbininkams tai – nuostabus tyrinėjimų šaltinis“.

Ką byloja užrašai kapinėse?

Senosios kapinės susiduria su šių laikų problemomis: dalis jų nepateko į žemės registrus, kai kurios pateko į privačių žemių plotus, nėra laikomasi kelių privažiavimų servitutų. Pasak mokslininkės, kapinių lokalizacija labai svarbi, kai aplink plečiasi miestai. Kai kurios kapinės šiais laikais yra patekusios į rekreacines, kultūrines vietas. „Jei jos sunykusios, jas vis tiek reikėtų aptverti, įprasminti, – teigė S. Pocytė. – Kokią informaciją mums perteikia senosios kapinės? Pavyzdžiui, Šilutės rajone vienose kapinėse pirmą kartą teko užfiksuoti, kad ant slenkstinio akmens prie vartų į kapines yra užrašyti kapinių įrengimo metai – 1848-ieji. Kapinės ypač išraiškingai atspindi krašto protestantiškojo tikėjimo tradicijas ir dinamiškumą. Deja, iki šiol tenka išgirsti, kad Klaipėdos karšto kapinės – vokiečių kapinės, vadinasi, mums svetimos“.

Kaip pastebėjo mokslininkė, Didžiojoje Lietuvoje katalikiškos tradicijos kryžiaus centre būna krucifiksas, o įrašas – postamento apačioje. Protestantiškoje tradicijoje kryžiaus centre visada būna epitafija. Kitoje pusėje būna giesmių ištraukos, kurios yra neatsiejamos nuo protestantiškos liuteroniškos liturgijos. Nors jos naudojamos ne ant visų kryžių, tačiau tai – svarbi protestantiško tikėjimo išraiškos dalis.

„Lietuvių ir vokiečių kalbos kapinių užrašuose naudojamos be jokio tautinio priešiškumo. Dar svarbu, kad įrašuose galime atsekti, kaip nyksta lietuvių kalba. Kalbininkams čia daug dirvos tyrinėjimams“, – sakė istorikė. Kaip pastebėjo S. Pocytė, informacija kapinėse atskleidžia daug, pavyzdžiui, būdavo populiaru užrašyti, kuo žmogus užsiėmė gyvenime. „Vienose kapinėse yra užrašas apie dragūnų sargybos viršininką, apie girininką, mokytoją. Būdavo prestižas užrašyti mirusiojo profesiją. Išlikę paminklai rodo žmogaus socialinį statusą. Tokių įrašų radau Plaškiuose, Norkaičiuose, – pasakojo S. Pocytė. – Pagal įrašus buvo galima atsekti, iš kur žmogus kilęs. Pavyzdžiui, Ventės kapinėse buvo laidojami žmonės ir iš Minijos kaimo, kur kapinės atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Ant paminklų tai būdavo užrašoma, todėl antkapiniai užrašai suteikia daug informacijos tyrinėjant giminių istorijas“.

Pasak S. Pocytės, ir Didžiojoje, ir Mažojoje Lietuvoje ant paminklo galima rasti gamintojo pavadinimą. Tai svarbu tyrinėjant krašto ekonominį išsivystymą, infrastruktūros lygį. „Man tyrinėjant teko užfiksuoti 26 gamintojus nuo Klaipėdos iki Tilžės. Populiarius šiame krašte lietus metalo kryžius gamino tikrai daug kur, – sakė S. Pocytė. – Antkapinių paminklų fiksacija pagal gamintojus leidžia kalbėti ir apie krašto infrastruktūros, geležinkelių tinklą, vandens transporto išsivystymą krašte. Tyrinėti kapines yra be galo įdomu. Iš įrašų galime pasakyti daug ką. Labai gaila, kad daug kur kapinės apleistos, neprižiūrimos, prie daugelio netgi nėra kelių, kai kurias niokoja besiplečiančios pramoninės zonos. Bene liūdniausias pavyzdys – senos Kebelių kapinaitės Šilutės rajone, atsidūrusios dabartinėje Vilkyčių motokroso trasoje. Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad Vilkyčiuose vėl bus motokroso varžybos, pagalvoju, kodėl gi tie palaidoti žmonės turi dalyvauti motokroso varžybose“.