Karmelitų ir baroko palikimo ženklai Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje

KUDIRKOS NAUMIESTIS – mažoji Lietuvos kultūros sostinė Suvalkijos regione šiais, 2025-aisiais, metais pageidavusiems artimiau ir giliau pažinti senąjį Paprūsės miestą leido įvairiais kultūriniais renginiais, paskaitomis, ekskursijomis. 

Vardai, gatvės, pastatai keitėsi, mainėsi žmonės, išaugo ir nunyko seni medžiai, suvešėjo nauji, bet istorijos smiltelių nežinion nenusineša pratekančių dviejų upių – Šešupės ir Širvintos rami tėkmė… 

Visą vasarą ir iki rugsėjo pabaigos Vinco Kudirkos muziejaus gidai dvylika sekmadienių lydėjo ekskursijas po miestą, pasakojimais ir išlikusiais ženklais liudydami jo istoriją. Šių ekskursijų dalyviai atviravo: nežinojo, kad Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ne tik viena didžiausių Užnemunėje, bet ir viena gražiausių vėlyvojo baroko liudininkių. Tad visai buvo prasminga, kad šiemetinis „Lietuvos muziejų kelias“ su šūkiu atrasti baroko ženklus visoje Lietuvoje, pasuko ir į Kudirkos Naumiestį. Šiame kelyje pasiūlyta susipažinti su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios architektūra ir sakraliniu paveldu, o gide po unikalųjį objektą buvo dr. Margarita Janušonienė.

Pasak gidės, užtikrintai kalbėti apie kelių šimtų metų įvykius nėra drąsu, nes bažnyčios archyvas sudegė per 1803 metų gaisrą. Dauguma dokumentų yra maždaug iš XIX amžiaus antrojo ketvirčio. 

Nuo XVI amžiaus vidurio Šešupės ir Širvintos upių santakoje minimas Duliebaičių kaimas. 1639 metais paminėtas šioje vietoje naujai įkurtas ir valdovo Vladislovo IV Vazos garbei pavadintas Vladislavovas, kuris 1643 metais karalienės Cecilijos Renatos valia gavo miesto teises. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo Prūsų valda tapęs miestas vadintas Naumiesčiu, o 1934 metais miestui suteiktas Kudirkos Naumiesčio pavadinimas.  

Kudirkos Naumiesčio bažnyčios įkūrimas ir didelė jos istorijos dalis susijusi su senosios regulos karmelitų vienuolynu. Karalienė Cecilija Renata vadinta šio ordino ir 1644 metais pastatytos medinės koplyčios įkūrėja ir fundatore. Antroji karmelitų medinė bažnyčia statyta 1680 metais. Dabartinė  Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pradėta statyti 1783 metais. Konsekruota 1787 metų gegužės 13 d., bet dėl lėšų trūkumo ir politinių permainų, gaisrų, karų buvo ilgai užbaiginėjama, ilgus metus atliekami dideli remonto darbai, atstatymai, atnaujinimai. Tam reikėjo sutelkti žmones, pasirūpinti lėšų ir medžiagų. Ryškus daugiau nei pusantro šimto metų čia tarnavusių karmelitų vienuolių įnašas. Kiekviename etape kūrybingai, su giliomis įžvalgomis darbų ėmėsi tuo laiku čia gyvenę ir dirbę kiti dvasininkai. Galiausiai turime vieną gražiausių bažnyčių Užnemunėje. 

Paskutiniaisiais XX amžiaus metais  ir XXI amžiaus pradžioje Šakių dekanato dekano ir Kudirkos Naumiesčio klebono kan. Donato Jasulaičio iniciatyva restauruoti altoriai, vargonų prospektas, įstatyti vitražai, Vokietijoje pagaminti nauji varpai ir kt.

Kudirkos Naumiesčio bažnyčios vartai su skulptūromis yra puošniausias tokio tipo  statinys Vilkaviškio vyskupijoje. Baroko laikotarpiui būdinga puošyba – pavaizduoti šventieji. Nišose esančios skulptūros ir bažnyčios fasado skulptūros, pagamintos iš tuo metu naujos ir modernios medžiagos – betono. Pasak gidės, bažnyčioje nebuvo ir nėra nieko atsitiktinio. Pavyzdžiui, Šv. Jadvygos, Šv. Kazimiero ir Čenstakavos Švč. Mergelės atvaizdais išreikšta pagarba ir pasitikėjimas svarbiausiais Lietuvos (ir Lenkijos) šventaisiais globėjais. Šv. Agotos figūros svarbą galima suvokti prisiminus miestą ir bažnyčią ne kartą siaubusius gaisrus…

Bažnyčios viduje meno tyrinėtoja atkreipė dėmesį į tai, kas pirmiausia nustebina karmelitų statytoje bažnyčioje – tai altorių gausumas. Spėjama, jog dėl to, kad pagal regulą buvo poreikis melstis ir atskirai susitelkti maldai. Nuo mūrinės bažnyčios pastatymo iki paskutinių karmelitų mirties bažnyčioje buvo 11 altorių. Mediniai  altoriai palaipsniui nunyko, bet juose buvę paveikslai, kurie buvo mėgstami daugumoje karmelitų bažnyčių, išsaugoti. Šioje bažnyčioje išlikę daug autentiškų dalykų. Pavyzdžiui, iš karmelitų laikų šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas, vyskupų skulptūros. Dabartinį vaizdą bažnyčios altoriai įgavo XIX amžiaus pabaigoje, o visu grožiu atsiskleidė po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, kai palaipsniui atnaujinimo darbus organizavo klebonas kan. D. Jasulaitis. Dabar tik įėjus į šią šventovę visu grožiu atsiveria pagrindinis – didysis altorius ir jį tarsi palinkę aštuoni šoniniai altoriai.   

Dabar, kai turime įvairias technikas, technologijas, naujų medžiagų, norisi bažnyčiose atsinaujinti, keisti grindis, suolus, klausyklas. M. Janušonienė apgailestavo, kad neįvertiname šių dalykų emocine prasme – juk šimtus metų ištisos žmonių kartos vaikščiojo, klūpėjo, meldėsi ir kiek čia išliejo įvairiausių jausmų, patyrė dvasinių malonių… Tie išgyvenimai niekur nedingo, jie susikoncentravo, pasiliko šių pastatų erdvėje. Pavyzdžiui, Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje tebetarnauja 1883 metais sumontuotos betono grindys… Kiek jose įminta pėdų, kiek įklūpėta su tikriausiais širdžių sopuliais ar padėkomis! 

Ekskursijos dalyvius į už pagrindinio altoriaus esančią krikštyklą palydėjo vikaras kun. Romualdas Vitkovskis, sakęs, jog čia ir krikštija vaikučius. Įrengta ji 1883 metais buvusiame vienuolių chore, ir yra reto Lietuvoje meninio stiliaus, altorėlio pavidalo, su Jėzaus krikšto paveikslu.

Erdvi zakristijos patalpa taipogi panardina į praėjusių amžių paslaptį. Labai svarbiame balde – didžiulėje restauruotoje komodoje, laikomi liturginiai reikmenys, bažnytinė tekstilė. Tai meniškiausias klasicizmo stiliaus baldas Vilkaviškio vyskupijoje, pagaminta karmelitų laikais.

Menotyrininkė dr. M. Janušonienė, supažindindama su Kudirkos Naumiesčio bažnyčios turtingu paveldu, atkreipė dėmesį ir į autentiškus paveikslus, jų siužetus, klauptus, suolus, sakyklą, sietyną, vargonus, vis primindama čia tarnavusių, dirbusių ir vertybes apsaugojusių ir išsaugojusių žmonių indėlį, didžiadvasiškumą. Ir kaip svarbu dabar mums tai matyti, turėti, liesti, toliau tyrinėti ir saugoti. 

„Labiau barokinės žvakidės jau ir būti negali pagal formą ir įmantrumą. Tai pati baroko dvasia. Tas formų plastiškumas, monumentalumas ir puošnumas… Įdomu, kad šioje žvakidėje visi segmentai yra trikampio formos“, – rodė dr. M. Janušonienė pabaigoje pasiliktą parodyti žvakidę. Jų, kaip ir paveikslų, kaip ir kryžių išsaugotų šioje bažnyčioje – tikras lobynas. Vienas senųjų kryžių Jubiliejaus metų proga šiemet „paskolintas“ Vilkaviškio vyskupijos Katedrai ir šios Jubiliejaus bažnyčios altorių puošia visus šiuos metus.

Ekskursijos dalyviams (tikriausiai ne vien jiems) parūpo, kur rasti parašyta tai, apie ką taip išsamiai ir įtaigiai kalbėjo dr. M. Janušonienė. Ji pagarsino tai, ką gal ne kiekvienas ir žino.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Kultūros ir meno instituto dailėtyrininkai, Architektūros ir statybos instituto  architektūrologai užsimojo parengti daugiatomį katalogą „Lietuvos sakralinė dailė“. Pirmasis šio katalogo leidinys skirtas Vilkaviškio vyskupijai, 1996 metais išleista pirmoji knyga, pirmasis tomas – Marijampolės dekanato bažnyčios (moksliniuose straipsniuose aprašyti bažnyčiose, šventoriuose, kapinėse esantys menine verte išsiskiriantys kūriniai). Apie Kudirkos Naumiesčio bažnyčios, kapinių vertybes spausdinama „Lietuvos sakralinės dailės“ I tomo VI knygoje (išleista 2006 m.). Jau pasirodė ir II tomas – aprašomos Šiaulių vyskupijos bažnyčios. Suprantama, kad tai daug laiko, lėšų ir sutelktumo reikalaujantis darbas, su tyrinėjimais archyvuose, informacijos susisteminimu, tikslinimais.