Kartų skirtumus naikina bendra „adatos“ kalba

Juk dažnai girdime iš vyresnių žmonių, kad jų laikais taip nebuvo elgiamasi. O jaunimas tuo tarpu teigia, kad vyresnieji nieko nesupranta, nes laikai seniai pasikeitė. Išankstinės nuostatos, stereotipai kiša koją darniam bendravimui. Panašūs procesai vyksta ir tada, kai susiduriame su skirtingų kultūrų, skirtingos socialinės padėties žmonėmis. Būtent šias ribas padeda ištrinti vienijanti kalba.

Adata – priemonė susitelkti

Ar esate kada matę kaip skirtingo amžiaus lietuvaitė, italė ir slovakė, bando susikalbėti? Na jei anglų kalba, tikriausiai taip. Tačiau jei visos jos moka tik savo gimtąsias kalbas – ar įmanoma suprasti vienai kitą. Atsakymas paprastas – viskas priklauso kokią „kalbą“ jos naudoja. Kad siuvinėjimas ir yra ta kalba įsitikino ir Demos Kritinės minties instituto įgyvendinamo Grundtvig projekto „Europos siuvinėjimas: nuo tradicijų iki naujovių“ dalyviai.

Šios trys moterys, susitikusios viename iš mažų Italijos miestelių, viena kitai rodė skirtingas siuvinėjimo technikas. Paėmusios adatą ir siūlą, retkarčiais padėdamos viena kitai – jos išmoko bendrauti. O po kelias valandas trukusių dirbtuvių – stipriai apsikabino ir nubraukė ašarą prieš išsiskirdamos.

Ne tik užsienyje – bet ir Lietuvoje

Panašūs pašnekesiai, naudojant universalią kalbą, kartojosi ne tik Italijoje. Tai nutiko ir Vengrijoje, kur visi projekto dalyviai mokėsi tradicinio siuvinėjimo, ir Lietuvoje – kur tradicija buvo derinama su modernumu.

Vilniuje, Alytuje, Tauragnuose ir Viekšniuose ne kartą vykusių dirbtuvių metu, gausus būrys žmonių mokėsi įvairių siuvinėjimo, audimo technikų. Tačiau ne tik išmokti ir patirties pasisemti iš profesionalių – Bronės Surdokienės, Jurgitos Jakubaukstaitės, Jolitos Parieštienės, Beatos Malinovskos, siekta. Šių mokymų metu susitiko skirtingo išsilavinimo, amžiaus, socialinės padėties žmonės, kuriems skirtumai netapo barjeru. Diskusijos apie technikų kilmę, spalvų gamos reikšmę ir derinimą, technikų pritaikymo galimybes, užvaldė susirinkusiuosius, kurie stebėjo, mokė, patarė vienas kitam.

Nauja ir sena – ar yra skirtumų?

Daugelis žmonių tiki, kad tradicija ir modernumas sunkiai dera. Neva kiekvienas turime pasirinkti vieną iš jų. Tačiau iš tiesų priešingai. „Jei nepritaikysime tradicijos kurdami naujus daiktus, jei nepasitelksime savo vaizduotės ir jos neišlaisvinsime – vargu ar tradicinės technikos išliks gyvos“, – vienuose mokymuose sakė seminarą vedusi menininkė.

Pasak jos, vaizduotė pati pakužda, kur galima taikyti išmoktą tradicinį siuvinėjimo ar nėrimo metodą. Šimtus metų naudotas ornamentas šiandien gali atgyti ant vasarinio batelio priekinės dalies, o gal jis gali atgimti auskaruose? Tapdamas naujų daiktų dalimi – būtent jis turi didesnę tikimybę išlikti ne tik senųjų knygų dalimi.

Priešingybių derme turėjo progos įsitikinti beveik šimtas Europos Komisijos remiamo Grundtvig projekto „Europos siuvinėjimas: nuo tradicijų iki naujovių“ dalyvių. Tuo nebeabejoja ir dešimt žmonių, kurie keliavo po Vengriją, Italija, Slovakiją bei atrado daug kultūrinių panašumų. O ir įvairūs skirtumai tapo priemone praturtinti akiratį.

Po dygsniu slypi kultūra

Ne tik skirtumų panaikinimas ir kultūriniai klodai buvo įdomūs projekto dalyviams. Kai ko nors mokaisi, natūralu, kad kyla klausimas – o iš kur tai? Būtent toks klausimas buvo vienas dažniausių užsiėmimų metu. Na aišku, neskaitant prašymų nupiešti tradicinį raštą ar padovanoti darbų pavyzdžių.

„Kiekvienas raštas ar ornamentas turi specifinę reikšmę. O ji yra susijusi su istorija. Atskleidus šį ryšį viskas įgauna prasmę“, – Italijoje mokymus vedusi teigė siuvinėjimo ekspertė.

Panašu, tuo įsitikino ir projekto dalyviai. Ypač tie, kas dalyvavo tradicinėse mugėse ir šventėse. Juk ne veltui jos rengiamos. Ne veltui jų organizatoriai stengiasi atkurti tam tikro laikmečio autentiškumą.