Knygnešių kelias nesibaigia: nuo Jurgio Bielinio iki dirbtinio intelekto
Pateikiame kelionės maršrutą norintiems pažinti knygnešių kelius šiaurės ir rytų Lietuvoje. Rekomenduojame aplankyti Jurgio Bielinio gimtinę Purviškiuose, stabtelėti prie jo sodybos augančio ąžuolo, užsukti į Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejų Ustronėje, pasiekti Garšvius, Vadaktėlius ir atgal – į Suostą. Tačiau į šią kelionę galima leistis ir mintimis, klausantis žmonių, tyrinėjančių knygnešystės istoriją, jos asmenybes, aplinką ir reikšmę šiandien. Tokią galimybę Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekos svečiams ir lankytojams suteikė konferencija „Knygnešių kelias: spausdinto žodžio galia nuo Jurgio Bielinio iki dirbtinio intelekto“. Ji tapo baigiamuoju to paties pavadinimo projekto (dalinai finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos) renginiu ir vienoje vietoje subūrė istorijos, knygos kultūros bei knygnešystės tyrinėtojus.
Konferenciją atidarė Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, atkreipusi dėmesį į žodžio svarbą šiandien, kai vis dažniau į kasdienybę pasitelkiam dirbtinį intelektą. Tačiau žodis buvo ir tebėra laisvės pamatas, o gimtoji kalba – vienas ryškiausių tautinės tapatybės ženklų. Ši mintis tapo prasminga jungtimi tarp XIX amžiaus knygnešių pastangų išsaugoti lietuvišką žodį ir klausimų, su kuriais susiduria XXI amžiaus, DI amžiaus žmogus.
Istorijos pažinimas per emocinę patirtį, per vietovės skleidžiamą dvasią
Biblioteka siekė knygnešystės temą aktualizuoti skirtingų interesų ir patirčių žmonėms. Todėl pasirinktos įvairios jos pažinimo formos: edukacinės veiklos, paroda ir baigiamasis renginys – konferencija. Norėta knygnešius priminti dar ir dar sykį – kad jų sukurtas gerbūvis (galimybė skaityti gimtąja kalba) nebūtų kaip savaime suprantamas dalykas, kad mes – XXI amžiaus žmonės nepamirštume dėkingumo.
Projektas „Knygnešių kelias: spausdinto žodžio galia nuo Jurgio Bielinio iki dirbtinio intelekto (spaudos paveldas ir DI amžius)“ kvietė istoriją pažinti ne tik iš dokumentų: nuotraukų ir knygų. Jis skatino leistis į tikrą kelionę knygnešių pėdomis, siekė sužadinti smalsumą ir patiems emociškai pajusti vietos skleidžiamą dvasią. Apkabinti Jurgio Bielinio ąžuolą Purviškiuose, Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejuje Ustronėje pamatyti „Varpo“, „Tėvynės sargo“ ir kitus slapta gabentų laikraščių bei knygų originalus, nukėlus slėptuvės dangtį grindyse dar syk suprasti – tai tikra. Garšvių kaimas su atminties ženklais, Vadaktėlių bažnyčia apsupta kapinaičių, kuriose amžinojo poilsio atgulė knygnešys, J. Bielinio bendražygis, Kazys Ūdra. Bažnyčia, kurioje kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas ir grįžtam į Suostą, šalia Purviškių, kur šventoriuje ilsisi Jurgis Bielinis.
Šios vietos sudaro savotišką gyvą istorijos žemėlapį. Keliaujant juo knygnešystė nustoja būti tik faktu, keliaujant istorija atgimsta per kuriamą ryšį su konkrečia vieta, per matomus atminties ženklus ir gimstantį norą prie atminties išsaugojimo prisidėti pačiam. Prisidėti, kad atmintis liktų gyva ir kviestų patirti kitą žmogų. Kad nedingtų suvokimas – kova už lietuvišką spausdintą žodį tebėra svarbi mūsų kultūrinės tapatybės istorijos dalis.
Jurgis Bielinis: žmogus, kurio adresas – kelias
Rengiant konferencijos programą buvo galvojama apie tai, kad mažiau su knygnešystės tema susidūręs klausytojas galėtų nuosekliai pažinti svarbiausius šio reiškinio aspektus: nuo išskirtinių asmenybių ir to meto knygos kultūros iki knygnešių bendruomenių, mūsų krašto istorijos ir šiandienos santykio su žodžiu. Todėl Aldonos Kolopailienės pranešimas „Jurgis Bielinis iš Purviškių“ buvo pirmasis, jis leido iš arčiau pažvelgti į vieno žymiausių Lietuvos knygnešių asmenybę. Pranešėja J. Bielinį pristatė kaip žmogų, itin jautrų neteisybei. Noras mokytis jį buvo nuvedęs į Rygą, o troškimas tapti kunigu parvedė atgal į Lietuvą. Paskatintas Juozo Tumo-Vaižganto, J. Bielinis ėmėsi lietuviškos spaudos platinimo ir šios veiklos nebepaliko. Knygnešystė jam buvo daugiau nei pragyvenimo būdas. Tai tapo lietuvybės sklaidos darbu, reikalavusiu nepaprasto atkaklumo ir pasiryžimo. Spaudos platinimą J. Bielinis derino su ūkininkavimu, tačiau nuolatinis žandarų persekiojimas, kratos ir skundai reiškė, kad didžioji buities bei ūkio našta teko jo žmonai. Nuolat keliaujančiam ir persekiojamam knygnešiui savotiškais namais tapo visa Lietuva. Sugrįžti į savuosius namus ne visada buvo saugu. Pasakodama Baltojo Erelio vardu vadinto Jurgio Bielinio gyvenimo kelią, A. Kolopailienė priminė ir jo žmonos Onos Bielinienės vaidmenį. Jos indėlis į sėkmingą draudžiamos spaudos platinimą buvo didžiulis, nors istoriniuose pasakojimuose tokie greta garsių asmenybių buvę žmonės neretai lieka šešėlyje.
Ką skaitė XIX amžiaus Lietuvos valstietis?
Jurgio Bielinio laikmečio kontekstą išplėtė dr. Alma Braziūnienė pranešimu „Jurgio Bielinio laikų valstietiškoji knygos kultūra“. Knygotyrininkė pristatė pačią knygos kultūros sąvoką ir padėjo pažvelgti į knygą ne vien kaip į objektą, bet kaip į visuomenėje cirkuliuojantį, saugomą ir perduodamą kultūros reiškinį. Pranešime kalbėta ir apie kontrafakcijas – leidinius, kuriuose spausdinimo duomenys būdavo sąmoningai nurodomi klaidingai. Spaudos draudimo sąlygomis tai buvo vienas iš būdų maskuoti tikrąją knygų kilmę ir leidimo laiką.
Ypač įdomų žvilgsnį į ano meto skaitytojus suteikia pačiose knygose išlikę nuosavybės ir kiti rankraštiniai įrašai. Jie leidžia priartėti prie žmonių, kurie draudžiamą lietuvišką spaudą ne tik gaudavo, bet ir skaitė, saugojo, perduodavo kitiems. Maldaknygės ir pasakojimai apie šventuosius buvo tarp populiariausių valstiečių skaitinių, o dideli leidinių tiražai liudijo apie nemažą lietuviškos knygos poreikį.
Tyrinėti tokius įrašus nėra paprasta. XIX amžiaus valstiečiai rašė tarmiškai, nebuvo nusistovėjusios bendrinės literatūrinės kalbos normos. Tačiau būtent šie įrašai, tarp jų ir minimi vietovardžiai, šiandien tyrėjams tampa vertingais ženklais, padedančiais atkurti knygų judėjimo, skaitymo ir žmonių ryšių istoriją.
Knygnešystė kaip bendras visų tikslas
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojos Liudos Prunskienės pranešime „Jurgio Bielinio prieteliai lietuvybės kely“ buvo kalbama apie žmonių tarpusavio ryšių svarbą. Knygnešystė nebuvo vien pavienių drąsuolių žygiai per sieną su draudžiamos spaudos ryšuliais. Už jų buvo bendraminčių, pagalbininkų, platintojų ir patikimų žmonių tinklas. Vieni gabeno knygas, kiti jas slėpė, treti platino ar perduodavo patikimiems skaitytojams. Be šio nematomo tinklo lietuviško spausdinto žodžio kelias nebūtų buvęs įmanomas.
Tautinę dvasią ugdė ne tik tie, kurių pavardės šiandien įrašytos istorijos vadovėliuose, bet ir skaitantieji, saugantieji bei puoselėjantieji lietuvišką žodį. Būtent toks platesnis žvilgsnis leidžia knygnešystę suvokti kaip visuomeninį reiškinį. L. Prunskienė pabrėžė dabartinį bibliotekų vaidmenį puoselėjant atmintį ir skleidžiant knygnešystės idėjas.
Garšviai: ne vien herojiškas pasakojimas
Dar vieną svarbų knygnešystės istorijos puslapį atvertė Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus Ustronėje (Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos padalinys) muziejininkas Audrius Daukša. Pranešime „Seniausią sodiečių knygų platintojų organizacija Garšviuos“ jis pristatė ne nugludintą herojišką pasakojimą, o sudėtingą žmonių veiklą, kurioje netrūko problemų, dvejonių, pavojų ir sunkių sprendimų. Toks žvilgsnis itin svarbus norint knygnešystę suprasti ne kaip legendą, bet kaip tikrų žmonių veiklą. Drąsa nepanaikina dvejonių, o dideli istoriniai darbai nevyksta be kasdienių rūpesčių, konfliktų, rizikos, artimųjų nepritarimo ir pan. Būtent todėl autentiški žmonių likimai knygnešystės istoriją priartina prie šiandienos.
Zarasų ir Utenos kraštas: mūsų krašto knygnešių atminimas
Vytauto Indrašiaus pranešimas „Spaudos draudimo laikotarpis Zarasų, Utenos regione“ ypač sudomino vietos bendruomenę. Per daugelį metų autoriaus surinkta archyvinė bei kraštotyrinė medžiaga leidžia pamatyti, kaip spaudos draudimo laikotarpis palietė mūsų kraštą, konkrečius miestelius, kaimus, šeimas ir žmones. Šią V. Indrašiaus medžiagą svarbu ne tik išsaugoti, bet ir toliau bei pristatyti visuomenei. Sukaupti duomenys galėtų tapti pagrindu mažesnio formato susitikimams, kraštotyros renginiams ar pokalbių ciklams, kuriuose būtų galima išsamiau susipažinti su atskirais mūsų regiono knygnešiais, jų likimais, veiklos vietomis ir indėliu į lietuviško žodžio išsaugojimą. Tokie pasakojimai padeda iš užmaršties sugrąžinti žmones, kurių vardai gal ir nėra plačiai žinomi visoje Lietuvoje, tačiau darbas buvo bendros kovos už lietuvišką spaudą dalis.
V. Indrašiaus surinktais duomenimis, daugiausia lietuviškos spaudos knygnešių ir platintojų mūsų regione veikė Dusetų ir Užpalių apylinkėse. Viena tokio aktyvumo priežasčių, anot tyrinėtojo, buvo itin stiprus vietos žmonių pasipriešinimas carinės Rusijos valdžiai ir jos vykdytoms represijoms. Spaudos draudimo metais lietuviškos knygos ir laikraščiai tapo pasipriešinimo, tautinės tapatybės ir vilties ženklu, o juos gabenę ir platinę žmonės rizikavo savo laisve bei gerove.
Todėl verta dar sykį prisiminti mūsų krašto knygnešius ir lietuviškos spaudos platintojus: Joną Grigėną, Vincą Čeikauską, Mykolą Buroką, Juozą Šeikų, Kazį Leleiką, Tamošių Stankūną ir Domininką Tumėną. Už kiekvieno šių vardų slypi atskira gyvenimo istorija.
Nuo istorinio pasakojimo konferencijos dalyvius į dabartį atvedė doc. dr. Aurimas Švedas (Lietuvos istorijos instituto direktorius). Pranešimu „Kuo svarbus knygnešystės reiškinys XXI a.?“ kvietė pažvelgti į knygnešystę šiuolaikinio žmogaus akimis. Šis klausimas ypač aktualus šiandien. XIX amžiuje reikėjo kovoti, kad lietuviškas žodis apskritai galėtų pasiekti skaitytoją. XXI amžiuje susiduriame su kone priešinga situacija: informacijos turime daugiau, negu pajėgiame perskaityti, o tekstą jau gali kurti ir dirbtinis intelektas.
Pasikeitė technologijos ir informacijos sklaidos greitis, tačiau žmogaus atsakomybė už žodį niekur nedingo. Priešingai, informacijos gausa reikalauja gebėjimo atsirinkti, suprasti, kritiškai vertinti šaltinius, saugoti kalbą ir suvokti, kokią galią turi mūsų kuriama bei skleidžiama informacija. Šioje perspektyvoje knygnešystė pasirodo ne kaip tolima praeitis, o kaip gyvas priminimas, kad galimybė skaityti, rašyti ir kalbėti gimtąja kalba nėra savaime suprantama duotybė. Kadaise reikėjo ieškoti kelių, kaip žodį slapta pernešti per sieną. Šiandien žodis sienas peržengia akimirksniu. Tačiau būtent todėl vis svarbesnis tampa kitas klausimas: ką su tuo žodžiu darome, kai jis jau yra mūsų rankose?
Knygnešių kelias nesibaigia, tik įgauna kitas formas
Konferencija užbaigėme projektą, tačiau pati knygnešių kelio idėja tuo nesibaigia. Veikiau priešingai – sukaupta patirtis ir žinios kviečia veikti, gimstantys klausimai skatina domėtis. Į Purviškius ir Suostą, Ustronę ir Garšvius, Vadaktėlius ir žinoma – Bitėnus, kuriose likę knygnešių gyvenimo pėdsakai. Į archyvus, muziejus ir bibliotekų fondus. Į dar neištirtus dokumentus ir žmonių atmintyje išlikusias istorijas.
Kalbant apie praeitį pereiti į pokalbį apie dabartį ir ateitį. Knygnešiai saugojo ir nešė žodį tada, kai jo kelias buvo užtvertas draudimais. Mūsų laikais žodžio kelias beveik beribis: tekstai per akimirką gali pasiekti tūkstančius žmonių. Todėl šiandien svarbus ne vien klausimas, ar žodis gali mus pasiekti, bet ir kokį žodį pasirenkame kurti, skaityti, saugoti ir perduoti kitiems.
Galbūt būtent čia XIX amžiaus knygnešių kelias susitinka su XXI amžiumi. Vienoje – per sieną slapta nešamas leidinys, žandarų kratos ir knygą saugančios rankos. Kitoje – ekranas, akimirksniu sklindanti informacija ir dirbtinio intelekto kuriamas tekstas. Atstumas tarp šių pasaulių milžiniškas. Tačiau juos jungia tas pats dalykas – atsakomybė už žodį. Keičiasi priemonės ir technologijos, tačiau išlieka tai, dėl ko verta leistis pažinimo keliais: kalba, atmintis ir laisvas žodis.
