Kolektyvinės sutartys Lietuvoje apima tik ketvirtadalį darbuotojų: iki ES vidurkio dar toli
Lietuvoje kolektyvinės sutartys šiuo metu taikomos apie 327 tūkst. darbuotojų – tai sudaro maždaug ketvirtadalį visų dirbančiųjų. Nors pastaraisiais metais jų aprėptis nuosekliai didėja, pagal šį rodiklį Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2026 metais kolektyvinės sutartys apima apie 26 proc. darbuotojų, kai 2019 metais šis rodiklis siekė 14,8 proc. Tačiau ES valstybėse vidutiniškai kolektyvinės derybos apima apie 56 proc. dirbančiųjų, todėl Lietuvai dar tenka įveikti nemažą atotrūkį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė pabrėžia, kad kolektyvinės sutartys padeda ne tik susitarti dėl geresnių darbo sąlygų, bet ir stiprina dialogą tarp darbuotojų bei darbdavių.
Pasak ministrės, kuo daugiau sprendimų priimama derybų būdu, tuo didesnis pasitikėjimas darbo vietose ir stipresnė socialinė partnerystė.
Didžiausia aprėptis – viešajame sektoriuje
Kolektyvinių sutarčių registro duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje galiojo 397 įvairių lygių kolektyvinės sutartys. Iš jų 376 buvo sudarytos darbdavio lygmeniu, 15 – šakos, penkios – teritoriniu, o viena – nacionaliniu lygmeniu.
Didžioji dalis kolektyvinių sutarčių sudaroma viešajame sektoriuje – apie 69 proc. Vis dėlto privačiame sektoriuje jų dalis išlieka gerokai mažesnė ir siekia apie 30 proc., todėl būtent čia matomas didžiausias augimo potencialas.
Ekspertų vertinimu, kolektyvinės sutartys gali padėti lanksčiau spręsti darbo organizavimo, papildomų socialinių garantijų, profesinio tobulėjimo, papildomų atostogų ar kitų darbuotojams svarbių klausimų, kurie ne visada detaliai reglamentuojami įstatymuose.
Lietuva privalo didinti kolektyvinių derybų aprėptį
Kolektyvinių sutarčių plėtra yra svarbi ne tik nacionaliniu, bet ir Europos Sąjungos mastu. Pagal ES direktyvą valstybės narės, kuriose kolektyvinės derybos apima mažiau nei 80 proc. darbuotojų, privalo parengti nacionalinius veiksmų planus, skirtus šiai aprėpčiai didinti.
Tai reiškia, kad Lietuva artimiausiais metais turės ieškoti papildomų priemonių, kurios skatintų darbdavius ir darbuotojų atstovus aktyviau derėtis bei sudaryti daugiau kolektyvinių sutarčių.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pabrėžia, kad kolektyvinės sutartys leidžia šalims pačioms susitarti dėl jų poreikius geriausiai atitinkančių darbo sąlygų. Toks modelis stiprina profesinių sąjungų vaidmenį, didina pasitikėjimą tarp socialinių partnerių ir prisideda prie stabilesnių darbo santykių kūrimo.
Regionų naujienos primena, kad lolektyvinė sutartis – tai darbuotojų atstovų ir darbdavio arba darbdavių organizacijos susitarimas, kuriuo nustatomos konkrečios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos. Jose gali būti numatytos papildomos garantijos darbuotojams, pavyzdžiui, ilgesnės atostogos, didesnės išeitinės išmokos, papildomos sveikatos draudimo priemonės, profesinio tobulėjimo galimybės ar lankstesnis darbo organizavimas.
Europos valstybėse, kuriose kolektyvinių sutarčių aprėptis yra didelė, dažniausiai fiksuojamas stipresnis socialinis dialogas, mažiau darbo ginčų ir didesnis darbuotojų įsitraukimas į organizacijų veiklą.
