Koplyčia turi naują stogą
Sėkmingi šie metai Tiltagaliams – vienai gražiausių vietovių Panevėžio rajone. Jie tapo mažąja apskrities kultūros sostine, pelnė Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos rengto konkurso „Žydintis kaimas“ nugalėtojo titulą, o kaimo kapinių Šv. arkangelo Mykolo koplyčios, vyskupo Motiejaus Valančiaus leidimu ir vietos gyventojų pastatytos 1859 metais, šiferinį stogą pavyko pakeisti skardiniu. Dar prieš Šv. Mykolo atlaidus, kuriuose dalyvavo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, apie šį ir kitus tiltagaliečių darbus „XXI amžius“ pasiteiravo dviejų pašnekovių.
Pirmasis pokalbis – su Tiltagalių bendruomenės pirmininke Laimute ŠUTIENE.
Kiek bendruomenė prisidėjo, kad kaimo kapinių koplyčia turėtų naują stogą?
Pradžia buvo tokia. Prieš porą metų tuometinis Karsakiškio klebonas kun. Jonas Morkvėnas sutvarkė reikiamus dokumentus, kad koplyčia atitektų Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapijai. Anksčiau ji buvo Subačiaus Šv. Asyžiečio parapijos nuosavybė. Tada ir imta galvoti, kaip perdengti koplyčios stogą. Šventovės prižiūrėtoja Palmyra Dragūnienė vis sakydavo, kad jis kiauras. Paramos kreipėmės į Panevėžio rajono merą Povilą Žagunį. Prieš metus rajono savivaldybė kaip paramą skyrė 10 tūkstančių eurų Panevėžio vyskupijai, o ji šią sumą pervedė naujam Tiltagalių koplyčios stogui. Dabartinis Karsakiškio klebonas kun. Stasys Tamulionis pažadėjo surinkti dar 1000 eurų. Taigi jau būtų 11 tūkstančių, bet iš tikrųjų remonto darbams atlikti reikalinga 15–16 tūkstančių eurų. Todėl prisidėjo bendruomenė. Duoda tiek, kiek kas išgali. Kai kurie skyrė ir nemažas sumas. Konkrečių pavardžių neminėsiu – tai būtų negražu ir neetiška. Jeigu pritrūktų lėšų, teks man plačiau atverti savo piniginę.
Kaip atradote stogdengius?
Su aukštalipių brigados vadovu Tomu jau buvau neblogai pažįstama. Akis į akį su juo susidūriau, kai jo komanda kaip reikiant padirbėjo prie stogastulpio, skirto pokario aukoms atminti, atnaujinimo. Prie koplyčios stogo perdengimo ji ėmė dirbti rugpjūtį. Iš tikrųjų tai – šaunūs vyrai. Jeigu reikalinga, lipa ant stogo ir per išeigines.
Šiemet Tiltagaliai tapo rajono bendruomenių sąjungos skelbto konkurso „Žydintis kaimas“ nugalėtoju. Pelnius tokį įvertinimą, širdyje tikriausiai tapo gera. Juk tai didžiausius pinigus atstoja…
Pagrindinį dėmesį bendruomenė skyrė ne kaimo gyventojui, bet gyvenvietės viešosioms erdvėms. Užtat labai gera girdėti, kai užsukusieji į Tiltagalius sako: „Koks gražus jūsų kaimas!“ Tai irgi teikia dvasinį pakylėjimą. Pavasarį palei tvenkinį netoli kultūros centro pasodinome hortenzijų alėją. Tai pavyko aukotomis lėšomis. Bendruomenės iniciatyva ir su Karsakiškio seniūnijos pagalba jau išrauti krūmai palei vandens telkinį, išvalytas jo dugnas bei aplinkui pasėta žolė. Šis tvenkinys yra prie centrinės gyvenvietės gatvės, o kastas sovietų laikais. Atvažiavus nuo Panevėžio ir įsukus į Tiltagalius, dešinėje pusėje yra ežerėlis. Jau iškirsti palei jį augę krūmokšniai, rengiama maudyklė. Priešais kooperatinę parduotuvę pasistatėme naują skelbimų lentą. Tam lėšų skyrė seniūnija ir viena tiltagaliečių šeima. Iš ąžuolo medžio daryta tarnaus 20 metų, kadangi giliai impregnuota.
Vadinasi, tiltagaliečiai nestokoja veiklos. Ar sunku juos išjudinti?
Organizuojant talką, ateina keturi ar penki. Bet niekada neatsisako Regina ir Povilas Matuzevičiai bei Bronė ir Vidas Žekoniai. Dar daug kas galėtų, bet tokie sako: „Aš turiu savo ką tvarkyti, kam imsiuosi svetimo“. Nenori girdėti aiškinimo, kad Tiltagaliai yra mūsų visų. Kitą sykį blyksteli mintis: „Mesiu viską, kam to man vienai reikia“. Sulaukiu ir pašaipos. Bene šešerius metus esu bendruomenės pirmininkė, bet jau atsibodo. Jeigu šis etatas būtų apmokamas, dėl jo vyktų grumtynės. Dabar yra taip, kaip yra ir to nepakeisi. Juk esi sutvertas kurti grožį, stengiesi viską, kad aplinka malonintų akį. Kas to nesupranta, tas sėdi piktas ir nelaimingas namuose.
Pati esu statybos įmonės, statančios Danijoje, vadovė. Mano įmonės lėšomis perdažytas Karsakiškio bažnyčios fasadas. Tai buvo mano ir sūnaus, verslo partnerio, bendras sutarimas. Smagu važiuoti pro Karsakiškį regint baltą šventovę. Savo lėšomis nupirkau ir pastačiau vaizdo kamerą prie šiukšlių konteinerių. Juk šiukšlės – ne iš Panevėžio, bet vietos gyventojų pristatomos. Ji – ne tam, kad kažką nubaustum, bet tam, kad sudrausmintum. Prie kapinių koplyčios bus išdėlioti irgi mano pinigais nupirkti akmenys. Jie pagyvins aplinką.
Bet ir jūsų sodyba – tarp gražiai tvarkomų Tiltagaliuose!
Pirkome labai paprastutę, iš išorės „amerikankomis“ apkaltą grytelytę. Kai kur ir rąstus teko keisti. Namelio vidų pertvarkėme savaip. Daugiausiai darbų atlieka vyras Juozas, jau pensininkas, turintis tam gabumų bei laiko. Daržovių ir bulvių sugebame užsiauginti, kad nereikėtų eiti į parduotuvę.
Antrasis pokalbis – su Šv. arkangelo Mykolo koplyčios raktininke ir prižiūrėtoja Palmyra DRAGŪNIENE.
Kokia buvo koplyčios stogo būklė?
Pro lubas keliose vietose pratekėdavo vanduo. Po stipraus lietaus sykį radau ant grindų telkšančią balą. Sakydavau, jog ne lubos kaltos, bet stogas kiauras.
Dvylika metų prižiūrite koplyčią. Kokia nuotaika dabar, kai vietoj asbestinio šiferio šviečia skardinis stogas?
Žinoma, smagu tai matyti. Prie stogo pakeitimo rinko pinigus ir prisidėjo, kiek kas išgalėjo.
Sutvarkys ir varpinės sienas, pakeis jos stogą, bet kodėl varpinė neturi varpo?
Toks Antanas Šimas, Tiltagalių gyventojas, kad varpo nepavogtų, parsinešdavo jį į namus. Prieš vienus Šv. Antano atlaidus ir iš ten šis pradingo. Taip varpo ir nesurado. Gal pardavė kaip metalo laužą. O panešti varpą galėjo bent kiek sveikatos turintis vyras. Panašiai atsitiko mano gimtosiose Žiliškėse. Ten varpą įkeldavo į pušį. Kartą laidojant jauną moterį, ją į palydintieji įsidėmėjo, kad vienas vyras į jį labai žiūrėjęs. Netrukus varpas pradingo. Įtariamasis buvo atvykėlis iš Kauno ar Vilniaus.
O ar Tiltagalių varpinei reikia naujojo varpo?
Reikėtų, bet, kaip girdėjau, jis nemažai kainuotų. Čia aš – mažas žmogutis.
* * *
Prie koplyčios dirbę vyrai buvo nekalbūs. Pašnekinti pavyko Žilviną, kuris nepriklausė aukštalipių komandai, bet turi didelę patirtį dengiant stogus. Jo pasakojimu, senoji šiferinė koplyčios stogo danga nebuvo sulūžinėjusi. Rado sveikas gegnes, bet šios buvo labai išlinkusios. Darbą Tiltagaliuose Žilvinui pasiūlė aukštalipių vadovas Tomas. Jis pripratęs prie aukščio, dirbo statybose stogdengiu. Teko pakilti net į 18 metrų aukštį. Šiaip daugiausiai dirba prie individualių namų statybos. Žilvinas sakė, kad baigę darbus prie koplyčios eis prie varpinės. Nuo jos sienų turi nuimti seną šiferį ir jį bei stogą pakeisti skarda. Tai turėtų tarnauti ilgai.
