Kraštotyrininkė ir tapytoja  Irena Fedorovič-Vasilevska bei Rudaminos istorija

Irena Fedorovič-Vasilevska gimė Rudaminoje, Vilniaus rajone. Baigusi Vilniaus universitetą, dirbo Adomo Mickevičiaus bibliotekos meno skyriuje, vėliau – Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos bibliotekoje. Po studijų Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje pradėjo aktyviai tapyti, dalyvauti parodose, pleneruose Lietuvoje bei užsienyje. Kūrėjos interesų srityje labai svarbūs  du skirtingi aspektai: tapyba ir kraštotyra. I. Fedorovič-Vasilevska surengė daugiau nei 20 personalinių tapybos parodų, išleido keletą knygų.

Trys kraštotyrinės knygos

2016 metais išleista pirmoji I. Fedorovič-Vasilevskos „Negęstantis žiburys, vienos mokyklos istorija“, kurioje yra vertingos informacijos apie Rakonis ir jų apylinkes, 2020 metais – „Namas prie kelio“, pasakojanti apie Petešą, Kalviškes, Totorinę ir kitas artimas vietoves  (abi lenkų kalba), šiemet – „Apie ką byloja amžiai… Rudaminos apylinkių istorijos kraštovaizdis“ lietuvių ir lenkų kalbomis.

Knyga skirta Rudaminos, vienos didžiausių Vilniaus priemiesčio gyvenviečių, kurios ištakos siekia XIV amžių, istorijai. Autorė, kilusi iš Rudaminos, leidinyje apžvelgia ne tik istorinius įvykius, bet ir vietos žmonių likimus, kultūrinę tapatybę bei su miesteliu susijusius prisiminimus. Pasak I. Fedorovič-Vasilevskos, knyga gimė iš meilės savo kraštui.

Ponia Irena įsitikinusi, kad visi šimtamečiai miesteliai gali daug papasakoti. Ilgai konkrečioje vietovėje gyvenę žmonės kūrė savo pačių gerovę, turtino supančią aplinką ir kūrė istoriją, didvyriškai gynė savo žemes, kas suteikia unikalių bruožų kiekvienam miesteliui, o jo gyventojams – išskirtinio charakterio ir savitos dvasios.

Norisi užfiksuoti

„Neretai tai, kas buvo kurta šimtmečius, pasimiršta. Bėga metai, keičiasi žmonės, senieji pastatai virsta griuvėsiais, nyksta kaimai, jų vietose atsiranda nauji. Tai natūralu, tik svarbu atminti, jog kuriant naują aplinką, nevalia ištrinti iš atminties vietovės praeities pamatų“, – sakė I. Fedorovič-Vasilevska.

Ji dažnai prisimena iš knygos „Vilniaus kelrodis“ įsidėmėtą mintį, jog žmonės, turį savyje bent kiek menininko kraujo, prisijaukina miestus tiesiog eidami – be tikslo, be žemėlapio, leisdami vėjams save nešti, klajodami, blaškydamiesi… O kas galėtų labiau „klaidžioti“ ir „blaškytis“, jei ne nuolat ko nors ieškantis, viskuo besidomintis, dažnai net nežinantis savo galutinio kelionės tikslo, žmogus.

„Pasivaikščiojimai ieškant „ko nors“ – dažnai savęs paties, įkvėpimo – duoda neįtikėtinų vaisių. Keliaujant be žemėlapio, mėgaujantis vaizdais, kurie yra tokie trapūs, kad netrukus gali išnykti, norisi užfiksuoti atmintyje tai, ko greitai nebeliks. Ypač – kaimo architektūros grožį ir tuos medinius namus, kurie asocijuosis su kaimo kraštovaizdžiu. Šis troškimas ypač kyla vaikštinėjant po vietoves, kurios tau artimos, su kuriomis esi susijęs. Tada žmogaus žvilgsnis yra skvarbesnis, motyvacija tyrinėti ir gilinti žinias galingesnė,  noras gauti kuo daugiau informacijos – stipresnis“, – tęsė ponia Irena.  

Svarbiausi motyvai

I. Fedorovič-Vasilevska teigė, kad aprašyti Rudaminą ir jos apylinkes turėjo kelias priežastis. Pirmoji – jaučiasi turinti „šiek tiek menininko kraujo“, yra jautri medinių namų, griūvančiais šiaudiniais stogais trobelių, apleistų dvarų griuvėsių, senų sodų, liepų ir ąžuolų alėjų vaizdams. Kita priežastis – šios vietovės jai itin artimos.

„Išaugau šeimoje, kur nuo senų laikų šeimos tradicijos buvo saugojamos ir perduodamos iš kartos į kartą. Mano tėvai buvo kilę iš bajorų. Tai darė įtaką mano susidomėjimui šių vietovių istorija – čia gyveno mano protėviai ir gimiau aš. Norėjau įamžinti tai, kas praeina. Kita priežastis yra ta, kad tai yra labai sena gyvenvietė, turinti turtingą istoriją ir nusipelnė būti pastebima.

Knygos įžangoje I. Fedorovič-Vasilevska rašo, kad nuo vaikystės girdėjo dažnai kartojamus šių vietovių pavadinimus ir čia gyvenusių žmonių pasakojimus.

„Nors apie Rudaminą ir jos praeitį jau yra pasakota keliuose leidiniuose, nusprendžiau, jog  dėl savo turtingos istorijos ji nusipelnė kur kas platesnio ir išsamesnio leidinio. Norėjau pateikti ne tik Rudaminos, bet ir aplinkinių vietovių platesnį aprašymą. Šių vietų vaizdą kūriau naudodama ne tik rašytinių šaltinių – archyvų, enciklopedijų, žodynų ir kitų leidinių medžiagą, įtraukiau gyventojų, kurie šiose apylinkėse gyvena iš kartos į kartą, atsiminimų. Kūriau vaizdą iš detalių, kurios dar gyvos čia gyvenančių žmonių atsiminimuose, iš to, ką jiems iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perdavė protėviai. Juk kiekvienoje legendoje ir istorijoje visada slypi dalelė tikrovės, nepaisant to, kad ji, pripildyta vaizduotės ir pagražinta fantazijų, tampa truputį panaši į pasaką. Taip papildžiau, praplėčiau žinias apie Rudaminą ir gretimas gyvenvietes. Vietos gyventojų mintis dar papildžiau savo pačios apmąstymais, kartais pridėdama ir kiek fantazijos. Visi šie elementai ir sudaro Rudaminos bei jos apylinkių paveikslo kompoziciją“, – pristatė knygą autorė.

Ir apie aplinkines vietoves

Pasak I. Fedorovič-Vasilevskos, kaip potvynis, užliejantis aplinkinę vietovę, taip Rudamina veikia aplinkinius kaimelius, su ja susijusius lygiai taip pat, kaip ir juose gyvenantys žmonės. Šis voratinklis, austas per daugelį amžių, yra Rudaminos visuma. Be aplinkinių kaimų šios vietovės vaizdas būtų nepilnas. Juolab, kad Rudamina seniau užėmė kur kas didesnį plotą. Tiksliai net nežinoma, ar ji buvo toje pačioje vietoje, kur yra šiandien.

„Žmonės apsigyvendavo Rudaminoje, pirkdavo čia žemių ir suteikdavo savo valdoms skirtingus  pavadinimus. Neretai jie būdavo kildinami iš savų vardų ar pavardžių: Skaidiškės, Parapijoniškės ir kitų. Esu įsitikinusi, jog šios vietovės yra neatsiejama istorinė Rudaminos dalis. Taip pat paminėjau iš šių vietovių kilusių įžymių žmonių pėdsakus: jų dėka neretai žinomas konkrečios vietovės pavadinimas. Ieškodama informacijos apie vietoves rėmiausi įvairiais šaltiniais: žodynais, enciklopedijomis, spaudos leidiniais, archyviniais dokumentais ir, žinoma, gyventojų pasakojimais. Dėkoju visiems žmonėms, kurie dalijosi prisiminimais, žiniomis, informacija, šeimų nuotraukomis, dokumentais, taip prisidėdami prie viso Rudaminos ir jos apylinkių istorinio vaizdo atkūrimo.  Labai naudingas buvo Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazijos muziejus, kurio eksponatai ir kita medžiaga yra surinkta gimnazijos mokinių, vadovaujamų istorijos mokytojos ir muziejaus įkūrėjos Helenos Šarandos. Esu dėkinga tiems, kurie supažindino mane su vyresnio amžiaus vietos gyventojais, dėkoju už keliones, kurias kartu įveikėme, siekdami giliau pažinti aprašytas vietoves“, – kalbėjo autorė.

Žvilgsnis iš šalies

Literatūros istorikas,  humanitarinių mokslų daktaras Juzef Šostakovskis pastebėjo, kad gyvename globalizacijos laikais. Tačiau kartu su globalizacija pastebima ir kita –  regionalizacijos tendencija. Visi žmonės, esame gimę tam tikroje vietoje, užaugę konkrečioje kultūrinėje aplinkoje, prieš savo akis daugumą laiko matę atitinkamą vaizdą, saugiausiai jaučiamės būdami vietinės bendruomenės nariais, nors tuo pačiu metu galime jaustis ir savojo krašto, ir visos šalies patriotais.

Dr. J. Šostakovskis pabrėžė, kad autorė knygoje stengiasi pristatyti išsamią Rudaminos istoriją. Daugiau nei prieš šešis šimtmečius įkurta gyvenvietė ribojosi su kitais kaimais, kurių daugelis buvo įtraukti į didesnių gyvenviečių sudėtį, tad šiandien egzistuoja tik senuose žemėlapiuose ir archyvinių dokumentų puslapiuose. Autorės panaudota archyvinė medžiaga rodo Rudaminos raidą, jos virsmą šio krašto centru, atskleidžia prieš šimtmečius šiose vietovėse gyvenusių šeimų istorijas. Į knygą įtrauktų dokumentų tekstus papildo užfiksuoti žmonių pasakojimai, kurių galima rasti vietos  gimnazijos muziejuje, čia taip pat saugomi gyvų istorijos liudininkų atsiminimai. Visos šios autorės pastangos sukuria patrauklų Rudaminos ir dar keliolikos ją supančių mažesnių gyvenviečių vaizdą. Įvairių konfesijų miestelio šventyklų istorija, kapinių, smuklių aprašymai, švietimo būklės atskleidimas ir, galiausiai, čia gyvenančios daugiatautės ir daugiakultūrės bendruomenės ypatumai – tai temų, sudarančių bendrą Rudaminos paveikslą, kaleidoskopas.

Pasak dr. J. Šostakovskio, išskirtinės vertės turi autorės nustatyta tiksli poeto ir dramaturgo  Tymoteušo Karpovičiaus (Tymoteusz Karpowicz) gimimo vieta. Rašytojo biografijoje yra įrašas: „gimė Žaliojoje prie Vilniaus“, jo biografijos ekspertams minėtosios vietos nepavyko aptikti. I. Fedorovič-Vasilevska išsiaiškino, kad Žalioji – tai gyvenvietė prie Rudaminos. 

Beje, I. Fedorovič-Vasilevska, nurodydama vietoves, vartoja dvikalbystę: geografinius pavadinimus, užrašytus lenkų ir lietuvių kalbomis. Tais atvejais, kai buvusio miestelio jau nebėra, jo pavadinimas pateikiamas tokia forma, kokia yra archyviniuose dokumentuose.

Apie mažosios kultūros sostinės metus

Pasiteirauta, ką, jos nuomone, Rudaminai davė jos paskelbimas Vilniaus apskrities mažąja kultūros sostine, I. Fedorovič-Vasilevska sakė, kad gyvenvietė tapo žinomesnė – daugiau apie ją sužinojo ir Rudaminos gyventojai, ir nemažai Lietuvos žmonių.

Dar paklausiau, kas, jos nuomone, svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti įdomiai gyvenąs? Ponia Irena sakė,  kad tam reikia nors retsykiais pakilti virš kasdienybės, tobulėti, ieškoti gyvenimo prasmės, kažką palikti po savęs.

„Todėl mano gyvenime daug vietos užima kūryba: minčių perteikimas ant popieriaus ir ant drobės.

Ir tai daryti galima ne tik didžiausiuose šalies miestuose“, – sake I. Fedorovič-Vasilevska.