Kreipimasis į Lietuvos žmones dėl Lietuvos upėms vėl iškilusios grėsmės

Atkuriamas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“

Siekiant sustabdyti hidroenergetikų planus užtvankų kaskadomis patvindyti ne tik mažesnes upes ir upelius, bet ir Nemuną bei Nerį, 2004 m. LR Seimas priėmė Vandens įstatymo pataisą, draudžiančią statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingose upėse. Į šių upių sąrašą buvo įrašytos 169 per stebuklą išlikusios nepatvenktos ir melioracijos darbų įkarštyje kanalais nepaverstos upės. Per pastaruosius 10 metų jau trečią kartą bandoma panaikinti šią pataisą ir pradėti masinę užtvankų statybą.

2009 m. prasidėjus eilinei hidroenergetikų atakai, pasidarė aišku, kad pavienių gamtininkų, mokslininkų ar kultūros ir visuomenės veikėjų pastangomis šių gerai organizuotų ir gerai finansuojamų pastangų sustabdyti nepavyks, todėl buvo įsteigtas Lietuvos upių gelbėjimo aljansas „Mėlynasis vingis“. Bendromis pastangomis tada pavyko įrodyti valdžios institucijoms, kad lygumų šalyse upių energinis potencialas yra itin menkas, o užtvindomi žemės plotai ir padaroma ekologinė žala didžiulė ir tam kartui Lietuvos upes pavyko išgelbėti, tačiau jau tada buvo aišku, kad laimėtas tik mūšis, o ne karas.

Supratę, kad jau nebepavyks manipuliuoti tariamai didele hidroenergetikos nauda, upių tvenkimo iniciatoriai pradėjo ieškoti naujų pretekstų upėms tvenkti. Tuo tikslu šį pavasarį Seime buvo užregistruota Vandens įstatymo pataisa, kuri turėtų panaikinti draudimą statyti užtvankas ir kurioje nurodoma, kad dabar užtvankų tikslas yra jau nebe energetika, o tinkamų laivybos sąlygų užtikrinimas ir kultūros paveldo vertybių atkūrimas, nors ir vienu, ir kitu atveju užtvankų statybos ar atstatymo realioji priežastis, kaip ir aukščiau, liko ta pati – hidroenergetika.

Kaip matyti iš anksčiau paskelbtų straipsnių ir ataskaitų, žemiau Kauno HE siūloma pastatyti 5 (4 iš jų žemiau santakos su Nerimi), o Neryje 3 užtvankas ir absoliučiai visose užtvankose be šliuzų laivų praplaukimui numatyta įrengti hidroelektrines. Nemune įrengtų hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams kasmet gauti 23,5 mln. eurų (81 mln. Lt) pajamų. Tuo ir galima paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą, su kuriuo periodiškai, nesiskaitant nei su ES direktyvomis, nei su Lietuvos įstatymais, nei su elgesio etikos normomis, bandoma „prastumti“ Seime įstatymų pataisas, naikinančias draudimą statyti užtvankas. Priėmus tokią pataisą antrame darbų etape numatyta „įsisavinti“ ir Nemuną aukščiau Kauno marių iki pat Baltarusijos, o toliau eilė Nevėžiui ir Minijai.

Upėms visiškai nesvarbu, kokiais tikslais statomos užtvankos, tuo labiau, kad hidroenergetika ir šiuo atveju lieka pagrindiniu užtvankų statybų tikslu. Pastačius užtvankas, suardoma pati svarbiausia upių gyvybingumą garantuojanti jų savybė – upės vientisumas, sutrikdoma biologinė ir geologinė (nešmenų) migracija ir prasideda negrįžtami upių degradacijos procesai. Užtvankų kaskada Nemune žemiau Kauno, kurią numatoma įrengti pirmiausiai, nepaliktų nė metro natūralios vagos nuo Kauno iki pat Vėžininkų ir dar gerokai už jų ir paverstų virš 120 km Nemuno vagos dirbtinių seklių tvenkinių grandine. Taip būtų pažeisti visi pagrindiniai ES Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimai, pagal kuriuos turi būti užtikrinta kuo natūralesnė vandens telkinių būklė.

Pastačius šią užtvankų kaskadą, būtų ne tik paskandinta per 1000 ha unikalių augalų ir gyvūnų bendrijų, jų buveinės ir veisimosi vietos, bet ir pažeista pagrindinė Europos ekologinio tinklo Natura-2000 savybė – jo vientisumas, užtikrinantis migracijos galimybę vandens ir sausumos gyvūnams, t.y. – pažeista ta jo savybė, dėl kurios jis ir įsteigtas. Nemune žemiau Kulautuvos yra įsteigta per 10 Natura-2000 teritorijų, kurios apima pačią Nemuno vagą, seklumas ir salas bei nemažą dalį periodiškai užliejamų pievų. Šiose teritorijose saugomos retos paukščių rūšys bei jų perimvietės, žuvys, vandens gyvūnai bei unikalios augalų bendrijos.

Dalinai arba ištisai užtvindžius šias teritorijas, Lietuva pažeistų savo įsipareigojimus įgyvendinti Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių apsaugai svarbių teritorijų reikalavimus, o tai gresia šaliai didelėmis Europos Komisijos finansinėmis sankcijomis. Be to, Nemune žemiau santakos su Nerimi pastačius planuojamas 4 užtvankas, būtų užblokuotas vienintelis dar likęs migruojančių žuvų kelias Nemunu, Nerimi, ir jos intakais. Neries upyne jau daugiau kaip 10 metų vykdomi praeivių žuvų rūšių – lašišų ir šlakių išteklių atkūrimo darbai, šis upynas praktiškai vienintelis Lietuvoje, kuriame natūraliai veisiasi lašišos ir kurių žvejyba pritraukia daug rekreacinės žūklės mėgėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Jau kelis metus iš eilės į Neries upę yra leidžiami aštriašnipiai eršketai ir ji yra labai svarbi europinio ungurio buveinė bei migracijos koridorius. Užtvankų įrengimas Nemuno ir Neries upėse – pagrindinėse minėtų rūšių migracijos arterijose – sunaikintų visus rezultatus, kuriems pasiekti buvo įdėta daug pastangų bei lėšų.

Reiktų nepamiršti ir to fakto, kad Nemunas žemiau Kauno teka per tokias svarbias saugomas teritorijas kaip Panemunių, Rambyno ir Nemuno deltos regioniniai parkai bei keletas draustinių, kuriuose pagal LR saugomų teritorijų įstatymą reguliuoti upių vandens lygį ir statyti hidrotechninius statinius yra draudžiama.

Kalbant apie kitą hidroenergetikų siūlomą tariamą užtvankų atkūrimo motyvą – kultūros paveldo (daugiausia vandens malūnų) atkūrimą, būtina žinoti, kad racionalus kultūros paveldo objektų atkūrimas galimas ir pagal galiojančius įstatymus. Iš kartu su įstatymo pataisa pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad priėmus šią įstatymo pataisą, numatoma „atstatyti“ 250 (!) buvusių malūnų, t. y. – užtvenkti absoliučiai visas ekologiniu ir kultūriniu požiūriais vertingas upes, nepaliekant Lietuvoje beveik nė vienos natūralios upės.

Pagal hidroenergetikų išplatintus dokumentus akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis šių užtvankų atkūrimo tikslas taipogi yra hidroenergetika. Kaip rodo patirtis vykdant tokius „atkūrimo“ darbus, buvusios patvankos aukštis padidinamas bent du kartus, tad realizavus šį planą, būtų paskandinta virš 10 tūkst. ha ekologiniu ir ūkiniu požiūriais labai vertingų teritorijų. Patvenktomis upėmis vanduo padidintu greičiu teka kelias valandas per parą (daugiausia ryte), o visą likusį laiką upių vaga žemiau užtvankų lieka beveik sausa. Todėl žemiau „atstatytų“ užtvankų gyvenantys kaimo žmonės dažnai nebeturi ne tik kur išsimaudyti, bet nebėra ir kur gyvulius pagirdyti.

Planuojant tolesnį Lietuvos upių naudojimą laivybai ar kitiems tikslams siūlome laikytis anksčiau suformuluotos nuostatos: „Panaikinus draudimą statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse ir jas pritaikius laivybai bei kitiems poreikiams, būtų padaryta kur kas didesnė žala Lietuvos gamtai ir istoriniam, kultūriniam, archeologiniam, urbanistiniam paveldui, nei gaunamas ekonominis efektas. Šalies vidaus vandenyse laivyba turi būti pritaikoma prie Lietuvos upių hidrologinių-gamtinių sąlygų (upių vandeningumo, esamų upių gylių ir kt.), kurios nereikalautų upių tvenkimo, gilinimo ir kitų panašių darbų“.

Būtina suprasti, kad Lietuvoje, kaip tipingame lygumų krašte, nei hidroenergetika niekada nebus svarbiu energijos šaltiniu (pvz. ant Šešupės pastatytos šešios hidroelektrinės pagamina tik tiek elektros, kiek viena šiuolaikinė vėjo jėgainė), nei mūsų upėmis plaukios dideli jūriniai laivai. Tačiau mes turime daug kitų privalumų ir jei išlikusias nepatvenktas upes panaudosime mėgėjiškai žvejybai, aktyviam vandens turizmui ir keleiviniam transportui bei racionaliam, atitinkančiam mūsų upių galimybes, krovinių pervežimui, tai išsaugosime savo unikalią gamtą, sudarysime galimybes vietiniam verslui vystytis ir ekonominės naudos turėsime kur kas daugiau nei negrįžtamai sužaloję Nemuną, Nerį ir kitas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingas upes. Turbūt ir ateinančioms kartoms būtų sunku paaiškinti, kodėl Lietuvą vadiname Nemuno  kraštu, jei šį upė taptų tik hidroelektrinių ir laivybos šliuzų konstrukcijų kanalu.

Kviečiame tapti aktyviais Lietuvos upių gelbėjimo akcijos dalyviais ir registruotis mūsų aljanso rėmėjais bei nariais.

Daugiau informacijos:
aljansas@melynasisvingis.lt
www.melynasisvingis.lt

_________________

Lietuvos upių gelbėjimo aljanso „Mėlynasis vingis“
Atkuriamasis komitetas:

Feliksas Bajoras – kompozitorius, Nacionalinės ir Valstybinės premijų laureatas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu

Osvaldas Balakauskas, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas,  apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu

Prof. Gediminas Brazaitis, dr., Aleksandro Stulginskio universiteto, Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius

Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas

 Vladas Braziūnas, poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Dr. Vytautas Brilius, Aušros vartų bažnyčios kunigas, Vilniaus arkivyskupijos tribunolo teisėjas.

Dr. Jonas Vytautas Bruveris, muzikologas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos , apdovanotas Ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiumi   

Dr.Eugenijus Drobelis, gamtininkas, fotografas, filmų kūrėjas, rašytojas, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato direktoriaus pavaduotojas

Prof. Brunonas Gailiušis, habil dr., Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorija

Edmundas Greimas, Lietuvos gamtos fondo direktorius

Dr. Povilas Ivinskis, Gamtos tyrimų centro Entomologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas, Valstybinės mokslo premijos laureatas

Juozas Javaitis, kino režisierius

Antanas A. Jonynas, poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Prof. Romualdas Juknys, habil dr., Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedra

Dr. Nerijus Jurkonis, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo direktorius, ekologas

Kristina Juozapavičiūtė, Lietuvos žaliųjų judėjimas

Grigorijus Kanovičius, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Dr. Algirdas Knystautas, ornitologas, fotografas, keliautojas, judėjimo „Už gamtą“ vadovas

Dr. Antanas Kontautas, Žuvininkystės tarnybos prie LR ŽŪM vyriausiasis specialistas, Mėgėjiškos žūklės tarybos pirmininkas, Lietuvos meškeriotojų sąjungos valdybos narys.

Emilija Latėnaitė Beliauskienė, aktorė

Faustas Latėnas, kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Andrius Laurinavičius, Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ Tarybos pirmininkas

MODUSAS – VDU akademinio jaunimo mokslinė draugija 

Aidas Marčėnas, poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas  

Sigita Mikalauskaitė,  aktorė-choreografė, auksinio scenos kryžiaus laureatė

Saulius Mikalauskas,  Lietuvos meškeriotojų sąjungos valdybos pirmininkas, Mėg. žūklės tarybos narys

Šarūnas Nakas,  kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, M.K. Čiurlionio premijos laureatas

Dr.Vytautas Narbutas, geologas,  Lietuvos Mokslo premijos laureatas

Onutė Narbutaitė, kompozitorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė

Gytis  Padegimas, režisierius, Vyriausybės  kultūros  ir  meno  premijos  laureatas

Prof. Algimantas Paulauskas, dr. (hp), Vytauto Didžiojo universiteto Biologijos katedros vedėjas

Živilė Pipinytė, kino kritikė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė

Arūnas Pranaitis, gamtininkas, Žuvinto biosferos rezervato direktorius

Liutauras Raudonikis,  Lietuvos ornitologų draugijos direktorius

Linas Rimša, kompozitorius

Dr. Valerijus Rašomavičius, Lietuvos Raudonosios knygos komisijos narys

Prof. Audrius Stonys, kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Prof. Arvydas Šliogeris, habil.dr., akademikas, Vilniaus universitetas, filosofas   

Gintaras Varnas, teatro režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Prof. Tomas Venclova, rašytojas, poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Prof. Irena Veisaitė, Valstybinės kultūros ir meno premijos laureatė,  apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio  Gedimino IV laipsnio ordinu  

Dr. Tomas Virbickas, Gamtos tyrimų centro Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, Mėgėjiškos žūklės tarybos narys

Marta Vosyliūtė, dailininkė

Romualdas Žilinskas, žurnalo „Žūklė“ vyr. redaktorius, Mėgėjiškos žūklės tarybos narys, Lietuvos meškeriotojų sąjungos valdybos narys