Kupiškyje informaciniai stendai įprasmino Holokausto aukų atminimą
2023 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai Kupiškyje pastatė du informacinius stendus, skirtus Holokausto aukoms atminti. Šiuo metu Holokausto aukų atminimą įprasmina 17 stendų, esančių Raseinių, Širvintų, Trakų, Pasvalio, Šakių ir kituose Lietuvos rajonuose. Šį projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dallies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.
Informaciniai stendai skirti Panevėžio apskrityje Kupiškio valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Du stendai įrengti žydų žudynių ir užkasimo vietose:pirmasis prie Kupiškio senųjų žydų kapinių, antrasis stendas Kupiškio laisvamanių kapinėse.
Kupiškyje žydų bendruomenė gyveno jau XVII a. Apie tai liudija 1682 m. vyskupo Mikalojaus Paco išduotas leidimas statyti sinagogą. Tačiau yra nuomonių, kad žydai miestelyje gyveno jau kur kas anksčiau. 1897 m. visuotinio carinės Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, Kupiškyje gyveno 3742 žmonės, iš jų – 2661 žydas, tai sudarė 71 proc. Kupiškio gyventojų. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Kupiškyje buvo įsikūrę 1444 žydai arba 54 proc. vietos gyventojų. Nepriklausomos Lietuvos laikais daug žydų emigravo į Pietų Afriką ir Palestiną. Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos išvakarėse Kupiškyje gyveno apie pusantro tūkstančio žydų (pagal kitus šaltinius – 1 200 arba 42 proc. miestelio gyventojų). Daugiausia žydų gyveno Turgaus aikštėje, Malūno, Dvaro ir Karališkoje (dabar – Gedimino) gatvėse.
Nuo įsikūrimo Kupiškyje iki sovietų ir nacių karo pradžios žydų bendruomenės nariai vertėsi smulkia prekyba. Daug žydų turėjo savo krautuvėles. Trečiajame XX a. dešimtmetyje mieste veikė 50 žydų parduotuvių. Kiti žydai buvo keliaujantys pirkliai, kurie mainėsi prekėmis su aplinkinių kaimų gyventojais. Amatai buvo dar kitas žydų pragyvenimo šaltinis. Kupiškyje dirbo laikrodininkai, puodžiai, kirpėjai, kepėjai, konditeriai, mėsininkai, vilnų karšėjai, kailiadirbiai, skardininkai, malūnininkai, kalviai. Žydai dirbo ir aptarnavimo srityje, teikė viešbučių, kavinių, arbatinių, foto paslaugas. Buvo ir žydų, kurie vertėsi žemdirbyste, daržininkyste.
Tarpukariu Kupiškyje veikė trys sinagogos. Jų kompleksą sudarė Kupiškio didieji maldos namai, Chasidų maldos namai ir Kupiškio žydų sinagoga. Jos stovėjo greta ir sudarė pusiau uždarą siaurą kiemą. Didžioji sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir bendruomenės susirinkimų, Toros studijų vieta. Nepaisant visų negandų, žydų sinagoga veikė iki pat tragiškų vokiečių okupacijos metų.
Tarpukariu miestelyje veikė žydų mokyklos, žydų liaudies bankas, vaikų darželis, tautinės ir sionistų organizacijos, biblioteka. Švietimo ugdymui Kupiškio žydų bendruomenėje didžiausią įtaką darė Lietuvos žydų švietimo draugija (LŽŠD). Jos tikslas buvo padėti savo tautiečiams įgyti bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, kelti jų kultūrą. LŽŠD Kupiškio skyrius įsteigtas 1927 m. Draugija miestelyje turėjo atidariusi pradinę žydų mokyklą su dėstoma jidiš kalba. Be šios, dar veikė ir kita žydų pradinė mokykla su dėstoma hebrajų kalba. Daug žydų vaikų iki 4-ojo dešimtmečio lankė Kupiškio gimnaziją, kurioje dėstyta ir žydų tikyba.
Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–1944) Lietuvoje žuvo nuo 200 tūkst. iki 206 tūkst. žydų. Tarp jų buvo maždaug 190 tūkst. Lietuvos žydų, 8 tūkst.–10 tūkst. žydų pabėgėlių iš Lenkijos, apie 5878 žydai iš Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus žydų žūtis buvo sudėtinė šios tragedijos dalis.
Vokiečių kariuomenė Kupiškį užėmė 1941 m. birželio 26 d. Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus kaip ir kitų vietovių žydai taip pat buvo identifikuojami, izoliuojami, diskriminuojami, sušaudomi specialiai organizuotose žudymo operacijose, o jų turtas konfiskuojamas. 1941 m. liepos 10 d. kai Panevėžio miesto vietos vokiečių komendantas įsakė visiems žydams, nepaisant lyties ir amžiaus, ant kairės rankovės ryšėti 8 cm pločio geltoną raištį, šešiakampę žvaigždę (Dovydo žvaigždę), o nuo liepos 11 d. – persikelti į vadinamąjį žydų kvartalą. Pačiame Kupiškio miestelyje žydai į getą buvo uždaryti maždaug 1941 m. liepos viduryje. Žydus suėmė ir į getą uždarė vietinės policijos nuovados pareigūnai, pagalbinės policijos pajėgos. Getas buvo aptvertas spygliuota viela, jame buvo uždarytos moterys ir vaikai. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad į getą Kupiškyje pateko žydų pabėgėlių iš Panevėžio, Subačiaus, Šimonių ir Viešintų valsčių. Geto žydai buvo varomi į viešuosius darbus, jie neišvengė įvairių patyčių. Iš geto grupelėmis reguliariai žydai buvo varomi į areštinę Gedimino gatvėje, o iš ten – į žudynių vietas. Areštinėje būta ten laikytų žydžių moterų prievartavimo atvejų.
Atsakomybė už Kupiškio, aplinkinių vietovių žydų žudynių operacijų vykdymą 1941 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais tenka vokiečių karo komendantui Verneriui Liovei, jo žinioje buvusiam ginkluotam savisaugos būriui. V. Liovei įsakius, savisaugos būrio nariai varydavo žydų grupeles iš areštinės Gedimino gatvėje į žudynių vietas žydų ir laisvamanių kapinėse. Į areštinę žydus atvesdavo iš Kupiškio geto taip pat ir kitų vietų. Kapinėse žydai buvo sušaudomi prie karo belaisvių iškąstų duobių. Prieš sušaudant juos dar apiplėšdavo, atimdavo vertingesnius daiktus ir pinigus. 1941 m. liepą ir rugpjūčio mėnesio pirmoje pusėje buvo šaudomi daugiausiai žydai vyrai ir moterys, o nuo rugpjūčio antrosios – visi žydai be išimčių, vyrai, moterys ir vaikai. Beveik visus Kupiškio žydus sušaudė iki 1941 m. rugsėjo mėnesio. Minimu laikotarpiu žydų ir laisvamanių kapinėse taip pat buvo šaudomi grupelėmis ir kitų tautybių asmenys, kuriuos įtarė bendradarbiavus su sovietų režimu. Yra šaltinių, kuriuose nurodoma, kad laisvamanių kapinėse, Gedimino gatvės gale, 1941 m. antroje pusėje nužudyta apie 1000 žmonių. Kitas informacinis šaltinis nurodo, kad šioje vietoje nužudyta ir užkasta 1000 žydų, lietuvių ir rusų, didžioji dalis iš nužudytųjų – žydai. Žydų kapinėse, buvusiose ant Kupos upelio kranto, 1941 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais nužudyta apie 2700 žmonių, tarp kurių būta apie 1500–2000 žydų iš Kupiškio, Subačiaus, Šimonių ir Viešintų valsčių. Pasibaigus žydų žudynėms, mieste liko tik nedidelė 47 žydų amatininkų grupė. Tačiau 1941 m. lapkričio mėnesį iš Panevėžio į Kupiškį atvykęs savisaugos bataliono kareivių būrys likusius žydus išvežė Subačiaus kryptimi. Nekyla abejonių, kad jie buvo sušaudyti. Tačiau šio įvykio konkrečios aplinkybės, tikslus laikas nėra žinomi.
Persekiojamiems žydams padėti, apsaugoti juos nuo žūties mėgino gydytojas Ipolitas Franckevičius, Didžiagraščių kaimo gyventojas Povilas Balčiūnas, Laukminiškių kaimo gyventojas valstietis Povilas Vilkas. Tie bandymai nebuvo sėkmingi, nes okupacinė valdžia apie tai sužinojo, o žydus, kuriems mėginta padėti, suėmė ir sušaudė.
Po karo buvusiose Kupiškio žydų ir laisvamanių kapinėse nacistinio teroro aukoms atminti pastatyti paminklai.
