Kūrėjui gyvenimas yra smagus
„Žmonės yra skirtingi, vienas, žiūrėdamas į medžio gabalą, mato stalą ar spintą, kitas – malkas, o trečias – kryžių ar koplytstulpį“, – su šia Kauno rajono skulptoriaus ir kryždirbio Kazimiero Martinaičio, 2014 metų respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainiko“ laureato, kažkada išsakyta mintimi papuoštas skelbimas kvietė atvykti į jo sakraliųjų drožinių parodą, surengtą Pilviškių seniūnijos salėje. Prieš dešimtmetį garbingą įvertinimą pelnęs Kazimieras Martinaitis kūrybai paskyręs keliskart daugiau dešimtmečių ir sukūrė, pačiam net keista, nesuskaičiuojamą daugybę drožinių. Savo žinomumą per juos seniai paskleidė plačiai už gyvenamojo rajono ir Lietuvos ribų, surengta gausybė jo darbų ir darbų nuotraukų parodų. Medžio meistras nevengia susitikimų ir pokalbių įvairiose auditorijose.
Kazimierą Martinaitį su pilviškiečiais pasidalinti savąja kūryba paskatino šioje seniūnijoje apsigyvenęs Lietuvos kultūra ir istorija besidomintis Kęstutis Virkietis. Renginio dalyvius, kaip ir dera, pasveikino šeimininkai – Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas, Pilviškių „Santakos“ gimnazijos direktorė Danutė Valiūnienė; su muzikine programėle – ir gimnazistai. Sveikino ir Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas.
Renginio vedėjas susirinkusiems pirmiausia pakalbėti pakvietė Martinaitį, bet ne Kazimierą, o jo sūnų Mindaugą – kunigą, dabar Virbalio, Didvyžių ir Žaliosios parapijų kleboną, irgi iš medžio drožiantį nuostabius dalykus. Neseniai jo išdrožtas įspūdingo didumo krucifiksas – nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus atvaizdas – papuošė Pažėrų bažnyčią.
„Žinodamas, kad šiame susitikime bus jaunimo, pirmiausia noriu paskleisti šiek tiek reklamos apie kūrybą“, – pradėjo kunigas Mindaugas ir pasidalino savo moksleiviškų dienų prisiminimais, kai jo bendraamžiai jau džiaugdavosi galėdami prisiliesti prie kompiuterinių žaidimų. „Man įbesti akis į tą plokščią ekraną nebūdavo įdomu, tad po pamokų eidavau pas tėvelį į dirbtuves. Ten man kvepėdavo medis. Ypatingą kvapą turi ąžuolas, nežinau, ar jūs tai pajutote… Ar pajutote tą medžio kvapą, ar pastebėjote, jo formas? Tie dalykai, kuriuos paliečiame, lavina mūsų rankas ir mūsų mintis praskaidrina“, – dalijosi savo pastebėjimais kalbėtojas.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė Aušra Mickevičienė, parengusi ir išleidusi dvi knygas apie Vilkaviškio rajone nuo seniausių laikų iki dabar pastatytus kryžius ir kryždirbius, naujausią savo leidinį padovanojo gimnazijai. Ji pasidžiaugė, kad galėjo prisidėti ir pakonsultuoti rengiant tokią gražią K. Martinaičio darbų parodą Pilviškiuose. Menininko žmogiškąjį jautrumą iliustravo jos knygoje įamžintu didžiuliu kryžiumi, 2015 metais pastatytu Augalų kaime, toje kaimo kapinių dalyje, kur vienoduose nebyliuose kapeliuose laidojami Didvyžių pensionato vienišiai. „Atrodo, kad tas iškilmingas kryžius tarsi saugoja tuos Amžinybėn iškeliavusius buvusius gyventojus“, – sakė muziejininkė, išvardindama dar keletą Kazimiero kryžių, puošiančių Klausučių seniūnijos kaimų pakeles, bažnyčių šventorius, padėkodama jam už tai, kad savo darbais puošia ir Vilkaviškio kraštą. Muziejininkė priminė, kad neseniai Amžinybėn palydėtas vienas seniausių Vilkaviškio krašto kryždirbių – Albinas Alkevičius. Dabar rajone šiuose baruose kūrybiškai darbuojasi jaunesniosios kartos atstovas alvitietis Raimundas Blažaitis. Jis kolegai Kazimierui padėkojo už ilgametę bendrystę ir pagarsino jam išsakytą patarimą: nedrožti iš medžio velnių.
„Aš jų ir nedrožiu, drožiu tik dievukus ir angelus, ir jie mane laimina“, – sakė R. Blažaitis, pora metų vėliau nei K. Martinaitis pelnęs patį garbingiausią Lietuvos tautodailės apdovanojimą „Aukso vainiką“.
Vilkaviškio Rotary klubo prezidentas Juozas Šamatauskas pasigėrėjo K. Martinaičio kūriniuose įprasminamu sakralumu, koplytėlių ir kryžių išraiškingumu ir gilia jų mintimi. „Praeiviui prie kelio stovintis koplytstulpis pasiunčia daug gilių minčių, kad yra gyvenime daug kelių, ir kad yra tikėjimo kelias. Jo išdrožtos koplytėlės ir kryžiai skirti tam, kad savo gyvenimo kelyje žmogus stabtelėtų ir susimąstytų, kokiu keliu einąs, ar jis teisingas“. Kalbėtojas linkėjo garbaus amžiaus sulaukusiam menininkui daug kūrybinių minčių ir naujų darbų, reikalingų Lietuvai, kad kuo daugiau jo kurtų kryžių ir koplytėlių puoštų visą kraštą.
Po visų pagiriamųjų kalbų ir vertinimų K. Martinaitis pripažino, kad jam geriau jau drožti nei kalbėti. Bet apie parodą ir savo bei bendraminčių darbą išsakė keletą pastebėjimų. Pilviškiuose eksponuojami jo sakraliniai kūriniai. „Mes, drožėjai-dievdirbiai, esame žmonės su tikėjimu. Kiek esi su tikėjimu, kiek eini su Dievu, tai tiek ir drožiniuose gali pasiekti sakralumo. Su pykčiu, su neapykanta tokie kūriniai nedaromi. Mes, liaudies meistrai-dievdirbiai, turime didesnę vidinę ramybę nei kiti pasauliečiai, nes blogoms mintims neduodame skleistis. Savo kūryboje užtušuojame visą iš šalies ateinantį blogį, kadangi galvojame apie Dievulį, apie gėrį. O kad sūnus Mindaugas drožia, tai buvo ilgas procesas, nes iki skulptūros ilgas kelias. Pirmiausia piešė, braižė, degino ant lentutės… O aš pats, kiek pamenu, neblogai piešiau, mokytojai, sakė: „Eik, Martinaiti, į dailę…“ Ką gi, tada kaime gyvenome, užimtumas darbais didelis, tad mokytojų planas neišsipildė… Gal paveldėjau iš tėtės ir dėdės tą potraukį meistrauti. O mano šeimoje tai žmona gražiai, įvairiais raštais megzdavo ir mezga. Parapijos „Caritui“ priklauso, tai dabar ten viską ir atiduoda žmonėms,“ – pasakojo K. Martinaitis. Ir pridūrė, kad smagus gyvenimas, kai užsiimi kūryba, mažiau į politiką „lendi“. Gyvenimas tiksi labai greitai, tad norisi padaryti ir palikti po savęs kažką gero ir gražaus.
