Laura Sintija Černiauskaitė: „Aš neieškau paslėptų prasmių“
Kai žiema netikėtai užklumpa visus pavasarį, mūsų širdys nejučia pradeda ieškoti, kur pasisemti šviesos. Šįkart tuo šilumos spinduliu tapo prozininkės, dramaturgės, vienuolikos knygų autorės, šešių literatūros premijų laureatės Lauros Sintijos Černiauskaitės naujausios knygos „Džiaugsmynas“ pristatymo vakaras Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Tikėjimu alsuojantys tekstai, tarsi karoliukai suverti iš mažų „esukų“, kuriems, kaip prisipažino jų autorė, reikėjo subręsti, nes visada yra lengviau rašyti apie išgalvotus personažus ir jų gyvenimus nei „rašyti nuo savęs“. Bet tai pirmoji knyga, kurią Laura pristatinėja su dideliu džiaugsmu, gal todėl, kad ji tokia artima jai pačiai?
Dalykai, kurie nutinka
Pirmasis rašytojos „esukas“ dienos šviesą išvydo prieš penkiolika metų, kai ji buvo pakviesta kurti neilgus tekstukus kultūrinio-religinio pobūdžio laidai „Mažoji studija“. Tada buvo sunku perlipti per save ir pradėti rašyti kitaip, nei buvo įpratusi, tačiau kažkuriuo metu įvykęs lūžis davė akstiną „Džiaugsmyno“ atsiradimui. L. S. Černiauskaitė susirinkusiai publikai prisipažino, kad nemėgstanti iš anksto labai ruoštis susitikimams: „Aš esu toks absoliučiai improvizacijos žmogus. Dažnai manęs prieš kokį pokalbį teiraujasi, ar neatsiųsti iš anksto paruoštų klausimų, ir aš žinau, kad jei man atsiųs klausimus ir aš, neduok Dieve, dar jiems pasiruošiu, tai bus visiškai negyvas pokalbis. Man pačiai bus neįdomu, ir niekam kitam tuomet bus neįdomu. Ir tas ekspromtas, kai tu važiuoji baltas lyg popieriaus lapas, jis yra labai toks sveikas dalykas.“ Tie nesuplanuoti pasisakymai, kurie nutinka, ir yra geriausias dalykas – jie padeda gyventi, įkvepia, užmezga ryšį su auditorija.
22 grynojo įkvėpimo tekstai
Paklausta, iš kur semiasi inspiracijos tekstams, Laura nedvejodama atsakė, jog iš savo kaimo. Nors pasitarnauja ir jos namai Vilniuje, nes jie taip pat gausiai apsupti miško žalumos. Vakaro viešnia savo kūrinyje buvo pasižymėjusi daug vietų, kurias ketino perskaityti garsiai, bet kadangi viskas vyko spontaniškai – perskaitė du tekstus, o vienas iš jų jautriai surezonavo su beveik išvien moteriška auditorija: „…Būdama savo dukters amžiaus troškau būti nepaprasta, kitokia nei visi. Tas troškimas mane ilgai kankino, o dabar tokia palaima suvokti – esu paprasta, beveik nematoma, begalinės kartų dėlionės dalelė. Manyje atsikartoja daugybė moterų, daugybė patirčių. Ir štai tu, mama Marija, ateini apgaubti manęs šią apšviestą būties valandėlę, kai taip aiškiai suvokiu visus ryšius. Ir aš įsitaisau ant tavosios suknelės kranto, kad pamokytum mane būti, kuo daugiau būti…“.
Tad, artėjant gražiausioms pavasario iškilmėms – šv. Velykoms – rašytoja palinkėjo visiems, kuo daugiau BŪTI, bei kuo mažiau blaškytis ir nerimauti. O kad tai pavyktų kuo sklandžiau – susirinkusieji graibste išgraibstė visas „Džiaugsmyno“ knygas su asmeniniais autorės palinkėjimais.
