Lazdijų rajono bendruomenė iškilmingai paminėjo Kalniškės mūšio 76-ąsias metines
Kalniškės mūšis. Šiandien sukanka jau 76-eri metai nuo tos, amžiams į Lietuvos istoriją įrašytos dienos. Mažai rajone yra šeimų, kurios vienaip ar kitaip nebūtų susiję su jo įvykiais ar kita Dzūkijos krašto partizanų kova už Lietuvos laisvę. Šeštadienį Kalniškės mūšis tradiciškai paminėtas kovų vietoje, Kalniškės miške. Minėjimas pratęsė šią dieną Lazdijuose vykusius Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginius.
Niekuomet nepamiršti Kalniškės istorijos pamokų, gerbti ir vertinti čia kritusių didvyrių atminimą, jų meilės Lietuvai pavyzdžiu auginti jaunąją rajono kartą, – to susirinkusiems minėjimo dalyviams sveikinimo kalbose linkėjo Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys. Jie susirinkusiesiems priminė ir apie artimiausius savivaldybės, bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Vyriausybe, planus sutvarkyti Kalniškės mūšio vietą, papildomai čia įrengiant infrastruktūros elementų, kad ši vieta taptų dar informatyvesnė atvykstantiems turistams, pritaikyta moksleivių edukacijoms.
Skambant himnui, į dangų kilo Lietuvos vėliava. Karių šautuvų salvės aidėjo už Lietuvos nepriklausomybę, už Kalniškės mūšyje kritusius miško brolius – partizanus, už Kalniškės mūšio 76-ąsias metines. Savivaldybės vadovai, rajono savivaldybės tarybos, savivaldybės komisijos Laisvės kovoms įamžinti nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, kiti minėjimo dalyviai paminklo kritusiems Kalniškės mūšyje partizanams papėdėje padėjo gėles ir uždegė atminimo žvakeles.
Minėjimo vedantieji – Lazdijų kultūros centro darbuotojai savo programoje priminė svarbiausius Kalniškės mūšio įvykius. Apie tai, kad 1945 m. gegužės 16-17 dienomis Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių Lietuvoje partizanų mūšis su NKVD kariuomene. Dėl Lietuvos nepriklausomybės į kovą stojo vyrai iš Didžiosios Kirsnos, Rudaminos, Šeštokų, Šventežerio, Simno, Krosnėnų, Atesnykėlių, Krosnos, Kalvarijos apylinkių. Kalniškės miške ir jo apylinkėse buvo susitelkę apie 100 ginkluotų partizanų. Mūšiui vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, jam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas. Prieš partizanus buvo mestos maždaug 1000 NKVD kariškių pajėgos. Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį. Kalniškės mūšis, prasidėjęs auštant, baigėsi temstant. Mūšyje žuvo 44 partizanai, kitiems pavyko prasiveržti ir pasitraukti. Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Kitą dieną arkliais ir sunkvežimiais stribai gabeno kruvinus, kulkų ir granatų sužalotus partizanų kūnus, kurie buvo suguldyti Simno turgaus aikštėje ant grindinio viena eile ir tysojo keletą dienų. Vėliau partizanų kūnai sumesti Simno ežero pakrantėje esančioje aviacinėje duobėje ir užkasti. 1988 metais šioje vietoje pastatytas kryžius. 1989 m. partizanų palaikai buvo atkasti ir iškilmingai perlaidoti Simno kapinėse. Kalniškės mūšio vietoje atėję aplinkinių kaimų žmonės surinko likusias partizanų kūno dalis ir palaidojo bendrame kape. 1990 m. Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams ant kalvos, dabar Didvyrių kalneliu vadinamos, pastatytas paminklas. Kasmet žuvusiųjų giminės, artimieji bei draugai čia stato paminklus, kryžius, koplytstulpius. Partizanų atminimui čia pasodinti 44 ąžuolai.
Partizanų išgyvenimai ir siekiai sudėti į gausias to meto lietuvių liaudies dainas, kurias minėjimo metu atliko Lina ir Juozas Pileckai bei Lazdijų kultūros centro darbuotojai.
Prieš minėjimą Kalniškėje rajono vadovai, savivaldybės komisijos Laisvės kovoms įamžinti nariai lankėsi Simno kapinėse, kur prie paminklo žuvusiems Kalniškės mūšyje partizanams taip pat padėjo gėles ir uždegė žvakeles.
