21 balandžio, 2020
Vytautas Malūkas | XXI amžius

Lietuvos kalvių kalvis labiausiai mėgsta kryžius

Tradiciškai pasitinkant Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Mažeikių skyriaus nariai kviečia į savo darbų parodą, juk šiemet ir – Tautodailės metai. Kaip ir kasmet, joje savo amato – kalvystės – darbus demonstruoja ir Lietuvos kalvių kalvis Virgilijus Mikuckis. 2014 metais pirmąjį nacionalinėje liaudies meno parodoje laimėtą pagrindinį prizą – „Aukso vainiką“ – į Mažeikius parvežęs kalvis šiemet į parodą pristatė savo mėgstamiausios srities – kryždirbystės – darbus.

Pirmąjį kryželį tebeturi

Panorėjęs ar gavęs užsakymą 53 metų kalvis V. Mikuckis tikriausiai galėtų iškalti viską, kas įmanoma tuo būdu padaryti. Bet labiausiai jį žavi kryžiai: jais nukabinėtos visos jo dirbtuvių Tirkšlių miestelyje sienos, kiek jų nukalta išvis, vyriškis sako tikrai nesuskaičiuotų.

„O pirmąjį savo jau profesionaliau iškaltą kryželį tebeturiu iki šiol: jį vis norėjosi tobulinti, kažką keisti, bet rankos nekilo dėl to, kad jis yra pirmasis. Po dešimties metų gal jis jau atrodytų kitaip, bet jo nejudinu, nes tai – relikvija. Geriau nukalti kitą“, – mano Virgilijus.

Gimęs ir augęs kaime kalvis sakė dažnai matęs kalves – jų buvę visur, tad ir įkišdavo nosį: žaizdras, ugnis, metalas, plaktuko ar kūjo smūgiai jam buvę kažkas tokio. O tie kalami daiktai buvo visai kitokie, nei dabar kala jis.

„Apie kryžius tada nė kalbos nebuvo, nes sovietmečiu tai – draudžiamas dalykas“, – pirmais įspūdžiais iš kalvių dalijosi Virgilijus.

Ieškojo sudėtingesnio amato

V. Mikuckio kalvystės pradžia, – kai baigęs aštuonias klases įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumo metalo skyrių. Prisimena galėjęs rinktis arba medį, arba metalą, bet medis jam atrodęs per lengvas, norėjosi kažko sudėtingesnio.

„Pasirinkau metalą ir nesigailiu. Manau, kad kiekvienas galėtų būti kalvis, tik reikia ilgai ir nuobodžiai dirbti. Yra tokių, kurie po penkerių metų mušasi į krūtinę ir sako esantys tikri kalviai, o dar po metų, žiūrėk, ima ir nebekala. Aš metalą kalu jau beveik trisdešimt metų“, – apie pašaukimą kalvystei pasakoja Virgilijus.

Beje, įgijęs kalvio profesiją, Virgilijus kažkodėl gavo paskyrimą į Mažeikių švietimo skyrių, o iš ten – į Ruzgų aštuonmetę dirbti dailės mokytoju. Po pusmečio – dveji metai kariuomenės.

„Ten su kalvyste nieko bendro neturėjau, nebent „kirzavinius“ kaustytus batus, bet jie nebuvo mano darbo: tokius davė visiems“, – juokėsi pašnekovas.

Pasirinkimu suabejojo

Grįžęs iš kariuomenės, V. Mikuckis Telšiuose bandė įkurti kažką panašaus į savo kalvę, bet tie bandymai nebuvo sėkmingi: technikume įgytas diplomas nedavė reikalingos patirties, nebuvo ir kas pataria, pamoko.

„Tai buvo sunkus laikotarpis, nes net suabejojau savo darbo pasirinkimu – gal reikėjo rinktis kažką labiau prie žemės? Supratau, kad dabar tikrai esu savo laimės kalvis“, – kalbėjo amatininkas.

Bet likimas kalviams, matyt, yra palankus: iš Vilniaus parvažiavo kalvystės patirtį turintis Algirdas Stankus. Jis Mažeikiuose subūrė visą kalvystės mokyklą.

„Iš pradžių sekėsi sunkiai, nes reikėjo viską pradėti vos ne nulio. Kai pamačiau, ką Stankus daro, man ir akys išsprogo: tada supratau, ką iš metalo galima padaryti. Kai su tokiu gabiu žmogumi dirbi, kurį laiką tik mokaisi, o paskui ateina laikas, kad jau norisi padaryti kažką savo“, – realią darbo pradžią prisimena V. Mikuckis.

Mokytojas reikalingas

Pas kalvį A. Stankų gizeliu Virgilijus išdirbo 13 metų – tai buvo realios patirties, tikrų kalvystės įgūdžių įgijimo metai.

„Visko, aišku, negali išmokti – tai priklausys nuo to, ko reikės ateityje. Be mokytojo gali dirbti bet kada, žiūrint, kokių turi ambicijų. Jei nori be mokytojo kažko labai greitai išmokti, pasiekti kažką savo, sukurti savo stilių, nepavyks. Mokytojas tikrai reikalingas“, – įsitikinęs V. Mikuckis.

Dabartinės dirbtuvės Tirkšliuose kalviui – jau šeštos. Patalpas jis vis nuomojasi, o visi įrengimai, instrumentai yra jo paties ir jis čia jaučiasi šeimininkas.

„Kalvėje visą laiką turi būti vienas šeimininkas. Tai – lyg nerašytas įstatymas. Negali būti, kad joje dirbtų dešimties stilių kalviai. Tada kalvė pasmerkta beprasmybei. Viskas, ko reikia man, kaip kalviui, čia surinkau pats. Kažką panašaus turėjau Žemalėje, bet tai nebuvo viskas, ko reikia“, – teigė pašnekovas.

Išleistas katalogas

Kalvio Virgilijaus teigimu, norint išgarsėti su savo darbais, reikia dalyvauti parodose. Tik taip pasidarysi žinomas. Pirmosios jo parodos buvo kartu su mokytojo A. Stankaus darbais. 1993 metais tapus Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu, po penkerių metų jo darbai eksponuoti pirmojoje tarptautinėje Baltijos regiono šalių kalvystės savaitėje Miunernako mieste Suomijoje. Kiek buvo parodų ir šalyje, ir už jos ribų, kalvis nesiryžta vardinti. Visa tai užfiksuota 2014 metais Mažeikiuose išleistame kataloge „Virgilijus Mikuckis. Kalvystė“. Jis išleistas V. Mikuckio, kaip kryždirbio, tais metais tapusio Lietuvos kalvių kalviu, nominacijos garbei. O prieš metus mažeikiškio, kaip kalvio, veikla, įvertinta aukščiausiu šalies šios srities apdovanojimu – Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje liaudies meno parodoje jis tapo „Aukso vainiko“ laureatu.

Prisijungė prie amatininkų švenčių

Įvairiausių amatų šventės Mažeikiuose prasidėjo seniai – pirmieji buvo pynėjai iš vytelių, o vėliau prie amatininkų prisijungė ir kalviai, o visas renginys išaugo į Tarptautinę kalvystės meno ir amatų šventę. Mažeikiai tapo savotiška Lietuvos kalvių sostine.

„Viskas turbūt prasidėjo nuo Algirdo Stankaus ir jo sūnų entuziazmo skatinti bendraminčių – kalvių ir jų amatui prijaučiančių žmonių – bendravimą. Pirmąsias kalvystės šventes jie surengė savo kalvės kieme. Paskui šventė užaugo. Kai prie organizavimo prisidėjo Mažeikių kultūros centro kolektyvas, kalviams nuo pečių nukrito organizaciniai rūpesčiai, atsirado laiko pamąstyti, ką su į Mažeikius atvykstančiais kalviais galima įdomaus, gražaus sukurti“, – pasakojo V. Mikuckis.

Dabar kas trejus metus Mažeikiuose vykstančioje šventėje tapo tradicija miestui padovanoti kažką iš šios šventės metu visų kalvių sukurtų darbų.

2013 metais Mažeikiuose vykusios IV tarptautinės kalvystės meno ir amatų šventės metu V. Mikuckis miestui padovanojo didžiulę, žmogaus ūgio sukurtą figūrą „Kuožns īr sava laimies kalvis“, kurią papuošė šventės metu kalvių nukaltos dekoratyvinės gėlės. Skulptūros aukštis – trys metrai, svoris – apie du šimtus kilogramų.

„Tai – specifinis, labai didelis darbas, prie jo žmonės gali fotografuotis, tad nelabai kur būčiau sau pritaikęs, todėl nusprendžiau jį padovanoti miestui – juk jį puošia visų mano Lietuvos kolegų darbai“, – sakė V. Mikuckis.

Vainikas Durbės mūšiui

Antroji didžiulė V. Mikuckio dovana Mažeikių miestui – jo sugalvota ir padaryta kalviška skulptūra „Sodas“, kurią V Mažeikių kalvystės meno ir amatų šventės metu iškaltais paukščiais papuošė jo kolegos iš Lietuvos ir užsienio.

Kaip dar vieną didžiausių darbų kalvis įvardija 2016 metais viename svarbiausių pasaulio Žemaičių dienos renginių Telšiuose metu atidengtą paminklą Durbės mūšiui atminti: Virgilijui teko garbė kalti jo metalinę dalį – ąžuolo vainiką su gilėmis bei kai kurias detales.

„Tas vainikas iš tiesų buvo nemažas: nedaug betrūko ir jis nebūtų tilpęs į mano dirbtuves, jau galvojome, kad reikės platinti kalvės duris“, – šypsojosi pašnekovas.

Mažeikiškio V. Mikuckio darbai eksponuoti įvairiose Lietuvos bei užsienio miestų bendrose parodose. Kalvio darbų yra įsigiję Suomijos meno ir dizaino institutas, Žemaičių dailės muziejus, Lietuvos Respublikos prezidentūra, Narvos pilis Estijoje, jau keturis kartus kalvis lankėsi tarptautiniame kalvių festivalyje Ivano Frankovsko mieste Ukrainoje.

Kryžius slėpdavo saulutėmis

Paklaustas, ar turi savo mėgstamiausią darbą, Virgilijus prisipažino, jog anksčiau, nukalus kokį įdomesnį darbą, kaip mažam vaikui norėdavosi jį pasidėti po pagalve.

„Dabar tas laikas, aišku, praėjo. Žinoma, įdėjus tiek energijos, jie yra brangūs, bet mintys sukasi apie kitus. Energiją reikia eikvoti naujiems, o ne jau sukurtiems dalykams. Dabar mano darbo džiaugsmas yra kryžiai“, – kalbėjo kalvystės meistras.

Kryžiai jo gyvenime atsirado nuo antro kurso studijų Telšiuose metų, kai dėstytojos Genovaitės Zinkevičiūtės vedamo fakultatyvo metu piešdavo senąsias mažosios architektūros viršūnes – kryžius, saulutes. Buvo kalama į galvą, kad tai yra vertingi dalykai – čia užkoduota mūsų praeitis ir mes turime mokytis iš būtent jų.

„Sovietiniais laikais kryžiai nebuvo pageidaujami, bet tarp tų saulučių, kitų dekoratyvinių elementų kryžius ir pasislėpdavo. Bet čia yra ir gilesnių šaknų, todėl, kad tie kalviški puošybiniai kryžiai buvo jau nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai mediniai kryžiai būdavo keičiami metaliniais ir būtent tada kaimo kalvių darbuose ir susiformavo dabartinių kryžių pradmenys – tai, ką dabar turime mes“, – teigė kalvis.

Kryžiuose – emocinis užtaisas

Kryždirbystė, kaip nepakartojama lietuvių liaudies meno šaka, 2008 metais įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pasak V. Mikuckio, gyvojoje tradicijoje svarbią vietą užima mažosios architektūros geležinės viršūnės – puošiami koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės. Kalvių kaltais kryžiais puoštos koplyčios, varpinės, bažnyčios.

„Tad jei turiu pasirinkimą, ką konkrečiu metu kalti – kryžių ar kokį kitą dirbinį, – pasirenku kryžių. Kryždirbystė yra tokia sritis, kurioje, turint žinių, per įvairius simbolius galima žiūrovui labai daug pasakyti, galima įdėti stiprų emocinį užtaisą su sąlyga, kad tas žiūrovas simbolius supranta arba bent jau turi noro į juos pasigilinti“, – samprotavo pašnekovas.

Prieš kaldamas kryžių, V. Mikuckis visada pasidaro brėžinį, nes norint padaryti tikslią kryžiaus formą, išvengti disproporcijų, reikalingi matematiniai skaičiavimai. Jei kryžius nesudėtingas, galima jį nukalti ir spontaniškai, bet geriau nerizikuoti.

Vienodų kryžių Virgilijus sakė nemėgstąs, jų ir nėra. Jei ir pasitaiko užsakymas nukalti tokį pat, naujasis vis tiek būna kiek kitoks.

Darbai įvairiose parodose

V. Mikuckio kryždirbystės menas neliko nepastebėtas: 2016 metais beveik 40 jo kryžių-saulučių buvo eksponuojama Seimo Vitražų galerijoje, 2017 metų žiemą Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje vyko jo kūrinių retrospektyva „Žemaitijos geležiniai ritmai“ – jai mažeikiškis taip pat pateikė apie 40 darbų.

„Mano, kaip kalvio, kandidatūrą nacionalinės UNESCO komisijos galerijai pasiūlė Mažeikių muziejus. Tų kandidatūrų sąrašas tikriausiai buvo nemažas. Nežinau, kas ten jiems imponavo, bet kažkodėl pasirinko mano darbus“, – džiaugėsi meistras.

Tų pačių metų vasarą Lietuvos nacionaliniame parke, Platelių svirne, veikė V. Mikuckio darbų paroda „Geležinė kryždirbystė“ – čia eksponuoti Virgilijaus kryžiai koplytstulpiams, koplytėlėms, dekoratyvinėms skulptūroms.

Už krašto garsinimą kalviui atsidėkojo ir Mažeikiai: 2017 metais jam įteikta Mažeikių krašto kultūros premija.

 


Vytauto Didžiojo bažnyčios stogo remontas
19 sausio, 2021

Pavadinimas galėtų būti klausimas kauniečiams – apie kokį šio miesto pastatą kalbame? Teisingas atsakymas – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į […]

19 sausio, 2021

Šiandien įvykusiame Seimo laikinosios Kultūros paveldo, Europos kultūros kelių ir Šv. Jokūbo kelio parlamentinės grupės posėdyje aptarti kultūros paveldo sklaidos […]

18 sausio, 2021

Japonijoje, Oyama mieste suorganizuotas XII tarptautinis meno universitetų medalininkų projekto „Future for Nature“ etapas. Projekte savo kūrybos darbus pristatė Vilniaus […]

Romualdas Deltuvas
15 sausio, 2021

XXV rašytojos Ievos Simonaitytės vardo premija skiriama Romualdui Deltuvui už knygą „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje“. Laureatui atiteks diplomas […]

Kęstučio Jurelės nuotr.
14 sausio, 2021

Kultūros ministerijos teikimu Vyriausybė patvirtino Kardinolo Vincento Sladkevičiaus metų minėjimo 2021-aisiais planą. Plane numatytais minėjimais ir konferencijomis, kultūriniais ir pažintiniais […]

14 sausio, 2021

Naujuosius metus VU biblioteka pradeda su reikšmingomis permainomis – visuomenei pristatydama įspūdingą dovaną: tūkstančiams bibliotekos suskaitmenintų dokumentų suteikiamas viešo naudojimo […]

Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
13 sausio, 2021

Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą Vytauto Mačernio metų minėjimo 2021 metais planą. Šiemet birželio 5 d. sukanka 100 metų, kai […]

12 sausio, 2021

Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-mečio proga kviečiame susipažinti su virtualia paroda „1991 m. sausio 13-oji: plakatai, menantys kovą už laisvę“. […]

Zenonas Bulgakovas
12 sausio, 2021

Šis mėnuo ypatingas sukaktimi – Lietuva išdidžiai mini 30-ąsias Sausio įvykių metines. Jau trisdešimt metų skaičiuojame nuo laisvę galutinai lėmusios […]

6 sausio, 2021

Minint Laisvės gynėjų dienos 30-metį Seimo kanceliarija kviečia virtualiai susipažinti su naujomis parodomis, liudijančiomis dramatišką 1991-ųjų istoriją, kuriose – dokumentai, […]

6 sausio, 2021

2021-ieji prasideda visam Jurbarko kraštui svarbia žinia – šiemet Veliuona paskelbta Lietuvos mažąja kultūros sostine. Ta proga miestelio bendruomenė, seniūnija, […]

Žemyna. Viktoras Žilinskas / Rengėjų nuotr
6 sausio, 2021

Kasmet sausio 6-ąją, per Tris karalius, Lietuvos nacionalinis kultūros centras karūnuoja tris savos kultūros tradicijas puoselėjančius karalius – respublikinės konkursinės […]

4 sausio, 2021

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kviečia išbandyti virtualų turą po „Dingusią Tauragę“, kuris nukels į 1939-1945 m. laikotarpį ir padės geriau […]

4 sausio, 2021

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2022-aisiais sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, […]

1 sausio, 2021

Lietuvos kultūros sostine 2021-aisiais tampa Neringa, šį titulą ir simbolinį gintarinį medį perimdama iš Trakų. Gruodžio 29 d. 19 val. […]

1 sausio, 2021

Gruodžio 30 d. Vyriausybėje patvirtinta 150 mln. eurų subsidijų nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms koncepcija. Į negrąžinamas subsidijas kviečiamos pretenduoti ir […]

Gelgaudiškio dvaras Gelgaudiškio dvaras / Šakių TIC nuotr.
30 gruodžio, 2020

Tamsūs žiemos vakarai, kupini jaukumo ir šventiškos nuotaikos – puikus metas sekti pasakas, pasakoti paslaptingas istorijas ir legendas. Kviečiame pasidomėti […]

30 gruodžio, 2020

2020-tieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Jiems besibaigiant dienos šviesą išvydo Šiaulių krašto žydų istoriją ir […]

29 gruodžio, 2020

Baigiamas įgyvendinti Telšių kultūros centro ir Telšių švietimo centro projektas „Meno vitaminai – nuo lokalinio tapatumo iki profesionalaus meno apraiškų“. […]

28 gruodžio, 2020

Rašytojas Rimantas Vanagas rašyti laikraščiams pradėjo dar 6-oje klasėje, o per daugybę kūrybos metų pelnė įvairius apdovanojimus. „Ryškiausiai išsiskiriame, atkreipiame […]