Lietuvos kariuomenės karininko Aleksandro Ružancovo atminimas Vilniuje: istorija, jungianti Lietuvą ir baltarusių kultūrą
Vilniuje paminėtos Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo Aleksandro Ružancovo 60-osios mirties metinės. Jo gyvenimo istorija primena sudėtingą XX amžiaus Lietuvos ir Baltarusijos istoriją, kai valstybės kūrime dalyvavo skirtingų tautybių žmonės, o kultūra ir istorinė atmintis tapo svarbia jungtimi tarp bendruomenių.
2026 metų liepos 23 dieną Vilniuje, Vilniaus Konstantinopolio patriarchatui priklausančioje Apreiškimo Švč. Dievo Gimdytojai parapijos koplyčioje, įvyko minėjimas, skirtas Lietuvos kariuomenės karininko, istoriko, bibliografo ir bibliofilo plk. ltn. Aleksandro Ružancovo (1893–1966) atminimui.
Minėjimas prasidėjo pamaldomis, kurias lietuvių ir baltarusių kalbomis laikė kunigas Georgijus Rojus. Į nedidelę Bokšto gatvėje esančią koplyčią susirinko tiek dalyvių, kad dalis jų turėjo stovėti prie durų.
Šis susibūrimas tapo ne tik istorinio asmens pagerbimu, bet ir gyvos kultūrinės atminties liudijimu.
Aleksandro Ružancovo gyvenimas – tarp kariuomenės, kultūros ir knygos
Aleksandras Ružancovas gimė 1893 metų rugpjūčio 24 dieną Viazmoje, Rusijoje. Jis buvo gudų (baltarusių) kilmės Lietuvos kariuomenės karininkas, bibliografas, istorikas ir aktyvus kultūros veikėjas.
Atkuriant Lietuvos valstybingumą, jis pasirinko tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei. 1919–1920 metais A. Ružancovas vadovavo Lietuvos kariuomenėje tarnavusiam Atskirajam baltgudžių batalionui, kurio kariai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose.
Už tarnybą Lietuvai jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Vėliau A. Ružancovas daug dėmesio skyrė ne tik karinei, bet ir kultūrinei veiklai. Beveik du dešimtmečius jis vadovavo Centrinei kariuomenės bibliotekai Kaune, rūpinosi jos fondų plėtra ir Lietuvos bibliografijos kūrimu.
Jam vadovaujant bibliotekoje sukaupta daug vertingų leidinių, o knygų fondas išaugo iki maždaug 180 tūkst. tomų.
A. Ružancovas taip pat buvo vienas iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos steigėjų, rengė bibliografinius leidinius, bendradarbiavo įvairioje Lietuvos spaudoje. Dalį savo darbų jis pasirašydavo literatūriniu pseudonimu „Alesis Smalenecas“.
Net ir pasitraukęs į Vakarus po Antrojo pasaulinio karo, jis tęsė bibliografinę veiklą, rūpinosi lietuvių ir baltarusių leidinių istorija.
Dvasinė ir istorinė jungtis tarp skirtingų epochų
Minėjime ypatingą reikšmę turėjo paralelė tarp dviejų dvasininkų – Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapeliono kunigo Jono Korčinskio (1864–1935) ir dabartinės Vilniaus baltarusių stačiatikių bendruomenės dvasininko kunigo Georgijaus Rojaus.
Abiejų gyvenimuose svarbią vietą užėmė Gardinas. Kunigas Jonas Korčinskis tarnavo Gardino Šv. Sofijos katedroje, aktyviai dalyvavo švietėjiškoje ir visuomeninėje veikloje, o vėliau tapo Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono kapelionu.
Praėjus beveik šimtmečiui, kunigas Georgijus Rojus taip pat tarnavo Gardine – Kaložos cerkvėje ir vadovavo Gardino Švč. Dievo Motinos Globos katedrai. Vėliau, po politinių sukrėtimų Baltarusijoje, jis tęsė veiklą Lietuvoje ir prisidėjo prie baltarusių stačiatikių bendruomenės kūrimo Vilniuje.
Abu dvasininkus sieja ne tik Gardinas, bet ir pastangos saugoti kalbą, kultūrą bei istorinę atmintį.
Baltgudžių bataliono istorija – Lietuvos valstybės kūrimo dalis
Minėjimo metu Kauno gudų draugijos vardu kalbėjusi Veranika Vyhouskaya pristatė Lietuvos kariuomenės Baltgudžių bataliono dalyvavimo nepriklausomybės kovose istoriją.
Dalyviams buvo pristatytas leidinys „Baltgudžių bataliono drąsos istorija“, parengtas ir išleistas padedant Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Leidinyje pasakojama apie Lietuvos kariuomenėje tarnavusius baltarusių karius ir karininkus, kurie 1919–1920 metais gynė atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Maža koplyčia, didelė istorinė atmintis
Minėjimas vyko nedidelėje koplyčioje Vilniaus Bokšto gatvėje. Ši aplinkybė renginiui suteikė simbolinę prasmę – istorinei atminčiai išsaugoti svarbus ne pastato dydis, o žmonės, kurie ją puoselėja.
A. Ružancovo atminimas šiandien jungia Lietuvos kariuomenės istoriją, bibliotekininkystę, baltarusių kultūros paveldą ir bendrą Lietuvos istorijos pasakojimą.
Jo gyvenimas primena, kad Lietuvos valstybės kūrime dalyvavo įvairių tautybių žmonės, kuriuos siejo bendras pasirinkimas – kurti ir ginti Lietuvos valstybę.
Lietuvos kariuomenės Baltgudžių batalionas buvo vienas iš dalinių, kuriuose tarnavo baltarusių kilmės kariai, prisidėję prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo 1919–1920 metais.
Tarpukario Lietuvoje tautinių bendruomenių atstovai dalyvavo ne tik kariuomenės veikloje, bet ir kultūriniame, moksliniame bei visuomeniniame gyvenime. Šių žmonių istorijos yra svarbi Lietuvos istorinio paveldo dalis, padedanti geriau suprasti valstybės kūrimosi laikotarpį.
