Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“: ar už mažesnę algą privalome dirbti daugiau valandų?

1886 m. Čikagoje gegužės 1 d. prasidėjo streikas, kuris virto daugiatūkstantine demonstracija, reikalaujančią 8 valandų darbo dienos, kurią išvaikant žuvo protestuojantys darbuotojai. Vėliau ši diena tapo tarptautine darbuotojų solidarumo diena, o 1955 m. Romos popiežius Pijus XII paskelbė Gegužės 1-ąją darbininkų globėjo Šv. Juozapo diena. Tuomet buvo sakoma, kad siūlymas įteisinti 8 val. darbo dieną yra neįgyvendinamas populizmas, kuris sužlugdys ekonomiką ir pablogins darbuotojų gerovę. Tačiau tai nepasitvirtino ir XX amžiuje 8 valandų darbo diena tapo norma. Tačiau nepaisant naujų technologijų, smarkiai padidinusių darbo našumą, XXI amžiuje darbuotojai vėl verčiami dirbti vis daugiau. Lietuvos darbuotojai vėl kaip prieš šimtą metų turi kovoti už teisę dirbti aštuonias valandas per dieną ir gauti teisingą atlyginimą, kuris leistų oriai gyventi Lietuvoje, nedirbant 10 -12 val. per dieną.

„Lietuvoje darbuotojai už viršvalandinį darbą dažnai negauna įstatymais nustatyto užmokesčio ir dirba daugiau nei rodo oficiali statistika, o dalis dirbtų viršvalandžių neparodomi darbo laiko apskaitoje. Nors suminė darbo laiko apskaita priimant Darbo kodeksą buvo numatyta tik išimtiniams atvejams, dabar ji įsigalėjo tiek privačiose, tiek valstybinėse įmonėse ir priverčia darbuotojus persidirbti, dirbant po 10-12 val. per dieną, bet negaunant už tai papildomo apmokėjimo už viršvalandinį darbą. Dar labiau dirbti viršvalandžius paskatino išaugusios kainos ir viena didžiausių Europoje infliacijų“, – kreipimesi į šalies šalies vadovus pabrėžia Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.

Nors giriamasi, kad atlyginimai per metus padidėjo 13 proc., bet dėl milžiniško kainų augimo realūs t. y. tikrieji darbuotojų atlyginimai, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per praėjusius metus sumažėjo apie 7 proc.! Tačiau statistika neparodo tikrojo darbuotojų nuskurdimo masto, nes dviem trečdaliams darbuotojų atlyginimai padidėjo mažiau nei 13 proc., o visiems vartotojams vienodai mokant už pabrangusią energiją, maistą ir transportą, skurdžiausių gyventojų pajamos krito daug daugiau nei 7 proc.

Ypač profesines sąjungas piktino įvairių ministerijų atstovų pozicija, kai 2022 m. derantis dėl šakos kolektyvinių sutarčių jie atmesdavo pasiūlymus didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus tiek kiek auga kainos, sakydami, kad valstybės biudžetas yra „ne guminis“ ir atlyginimams didinti nėra lėšų. Kad tai buvo netiesa atskleidė rekordinės 2022 m. Lietuvos biudžeto pajamos, kurios dėl išaugusios infliacijos ir ūkio augimo buvo 2.6 mlrd. didesnės nei 2021 metais ir išaugo 963,3 mln. eurų daugiau nei planuota. Palyginimui, sveikatos apsaugai iš valstybės biudžeto 2022 m. buvo 1.4 mlrd. eurų. Tačiau nepaisant rekordinių pajamų, pavyzdžiui, medikų algos buvo „padidintos“ vos 7 proc. t. y. net beveik dvigubai mažiau nei šalies vidurkis, kurį visą ir dar daugiau „suvalgė“ infliacija, nors medikų Lietuvoje labai trūksta. 2023 m. kainos Lietuvoje negrįš į 2021 m. lygį todėl Lietuvos biudžetas vėl surinks pakankamai daug pajamų ir gali didinti algas viešojo sektoriaus darbuotojams, infliacijos „nukarpytas“ pensijas ir socialines išmokas. Piktina tai, kad nors profesinės sąjungos, Europos komisija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, šalies Prezidentas Gitanas Nausėda ragina plėsti viešąsias paslaugas ir didinti vieną mažiausių Europoje Bendro vidaus produkto (BVP) paskirstymą per biudžetą, tačiau į tai neatsižvelgiama. Planuojama mokesčių reforma beveik nepadidins viešojo sektoriaus finansavimo ir galimybių kelti darbuotojams atlyginimus, nes iš planuojamų dėl mokesčių reformos surinkti 447 mln. eurų pajamų, net 271 mln. eurų (beveik 2/3) bus išdalinti visokioms verslo lengvatoms.

Rengiamą Valstybės tarnybos reformą galima pavadinti „diversija prieš valstybę“, nes ketinama trejiems metams „įšaldyti“ valstybės tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio fondą, tuo metu, kai kainos ir kitų sektorių darbuotojų atlyginimai nuolatos auga ir tokiu būdu „išvaikius“ darbuotojams paralyžiuoti valstybės darbą. Tai siūloma daryti nepaisant to, kad apie pusė konkursų į laisvas darbo vietas neįvyksta dėl siūlomų mažų atlyginimų, o darbuotojų kaita yra didžiulė dėl mažų atlyginimų ir didelių darbo krūvių, kurie atsiranda, nes jau dabar trūksta darbuotojų. 2022 m. privačios įmonės į valstybės biudžetą sumokėjo 34 proc. pelno mokesčių daugiau, tačiau dažniausiai tik vadovams algos pakilo daugiau nei išaugo infliacija, nes darbuotojams išsiderėti teisingą atlyginimą trukdo įstatymai, leidžiantys be profesinės sąjungos sutikimo atleisti iš darbo profesinės sąjungos lyderius ir ribojantys streikus.

Lietuvos streikų skelbimo tvarka beveik nesiskiria nuo baltarusiškos. Kaip parodė Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streikas, tik po dvejų metų bylinėjimosi profesinė sąjunga įgijo teisę streikuoti, kad apgintų darbuotojų teisę į orius atlyginimus ir darbo sąlygas.

MINĖDAMI TARPTAUTINĘ DARBO IR DARBININKŲ GLOBĖJO ŠV.JUOZAPO DIENĄ REIKALAUJAME:

Didinant finansavimą viešųjų paslaugų teikimui ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimui.

Pakilus infliacijai tokiu pat mastu automatiškai didinti darbuotojų atlyginimus ir socialines išmokas.

Kiekvienais metais atsižvelgus į vidutinio šalies darbo užmokesčio augimą (VDU) ir darbuotojų trūkumą peržiūrėti valstybės tarnybos darbuotojų atlyginimus.

Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje numatytas socialines garantijas taikyti ir viešųjų įstaigų darbuotojams. Negali būti darbuotojų diskriminacijos dėl įstaigos, kurioje jie dirba statuso!

Dvigubinti apmokėjimą už viršvalandžius, kaip tai daroma daugelyje Europos šalių ir kaimyninėje Latvijoje, kad darbdaviams būtų patrauklu įdarbinti naujus, o ne apkrauti papildomu darbu jau dirbančius darbuotojus.

Panaikinti suminę darbo laiko apskaitą ir riboti budėjimų namuose taikymą.

Skatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, nes jos pagerina Lietuvos darbuotojų darbo ir apmokėjimo sąlygas bei tokių įmonių ir įstaigų darbą. Įmonėms, kuriose veikia kolektyvinės sutartys, suteikti pirmenybę laimint viešuosius pirkimų konkursus ar įdarbinant darbuotojus iš trečiųjų šalių.

Grąžinti Lietuvoje tvarką, kai atleisti profesinės sąjungos pirmininką ir renkamus tarybos narius galima tik gavus profesinės sąjungos sutikimą.

Liberalizuoti streikų skelbimo tvarką.

Didinti darbdavių atsakomybę už trukdymą darbuotojams jungtis į profesines sąjungas ir psichologinį smurtą, bei tiksliau apibrėžti teisinį psichologinio smurto sudėtį.

Ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 190 Dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo.

Pertvarkyti mokesčių sistemą, kad ji būtų labiau socialiai teisinga ir progresyvi.

Suvienodinti iš darbo ir kapitalo gaunamas pajamas. Gyventojų pajamų mokestis negali būti didesnis už pelno mokestį.

Įgyvendinant žaliosios ekonomikos bei skaitmeninės pertvarkos reformas, būtinas socialinių pasekmių vertinimas. „Žalieji mokesčiai“ turi nedidinti socialinės atskirties.