Lietuvos zoologijos sode – įspūdinga drevėto ąžuolo ekspozicija: lankytojai gali pamatyti nematomą niūriaspalvio auksavabalio pasaulį

Lietuvos zoologijos sode Kaune atidaryta nauja edukacinė ekspozicija, kviečianti į seną ąžuolą pažvelgti visiškai kitaip. Įspūdingo dydžio drevėto medžio kamiene įrengta erdvė, kurioje lankytojai gali iš arti pamatyti tai, kas įprastai slepiasi po žieve ir medienoje – niūriaspalvio auksavabalio lervų vystymosi pasaulį.

Ekspozicijos centre – seną drevėtą ąžuolą primenantis meninis objektas. Jo viduje „apsigyveno“ niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) lervų 3D modeliai, leidžiantys lankytojams susipažinti su retu vabalu ir jo gyvenimo ciklu.

Ši ekspozicija – ne tik pasakojimas apie vieną vabzdį. Ja siekiama parodyti, kokią didžiulę reikšmę biologinei įvairovei turi seni, drevėti medžiai.

Senas ąžuolas – ne „atgyvenęs“ medis, o gyvybės pasaulis

Senas medis neretai vertinamas pirmiausia kaip galimas pavojus – medis, kurį dėl amžiaus ar pažeidimų reikėtų pašalinti. Tačiau gamtoje drevėti ir trūnijantys medžiai atlieka visiškai kitą vaidmenį.

Juose ir aplink juos gali gyventi daugybė vabzdžių, grybų, kerpių, samanų, paukščių, šikšnosparnių bei kitų organizmų. Ypač svarbūs yra seni lapuočiai medžiai, nuo kurių priklauso daugybė saproksilinių – su negyva ar pūvančia mediena susijusių – organizmų.

„Norėtume, kad į seną ąžuolą žmonės pažvelgtų ne tik kaip į medį, kuris jau „baigė savo gyvenimą“, o kaip į gyvą buveinę. Jis yra tarsi daugiabutis gamtoje – jame skirtinguose aukštuose ir skirtingais gyvenimo etapais prieglobstį randa daugybė rūšių“, – pasakoja LIFE Osmo Baltic projekto vadovė ir Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos ekspertė Gustina Leipė.

Lietuvos gamtos fondas pabrėžia, kad niūriaspalvis auksavabalis yra vadinamoji skėtinė rūšis. Tai reiškia, kad saugant jo buveines – senuosius lapuočius medžius – kartu sudaromos geresnės sąlygos išlikti ir daugybei kitų nuo tokių medžių priklausomų organizmų.

Ekspozicijoje galima pažvelgti į tai, ko paprastai nematome

Viena pagrindinių naujosios ekspozicijos idėjų – parodyti nematomą seno medžio gyvenimą.

Lankytojas gali ne tik apžiūrėti ąžuolo išorę, bet ir pažvelgti į jo vidų. Čia įrengti niūriaspalvio auksavabalio lervų 3D modeliai leidžia suprasti, kaip atrodo šio vabzdžio vystymasis trūnijančioje medienoje.

Ekspoziciją kūrė Lietuvos zoologijos sodo projekto komanda kartu su UAB „Optimum Solution“, o meninę ąžuolo dalį įgyvendino menininkai Jolanta Šmidtienė ir Sigitas Petrauskas.

J. Šmidtienei buvo svarbu, kad objektas nebūtų tik dekoratyvus medis, kurį lankytojas stebi iš šalies. Sumanyta sukurti erdvę, į kurią žmogus galėtų tarsi įžengti ir iš arčiau pajusti, kad senas medis pats yra daugybės gyvybės formų namai.

Prie ekspozicijos prisidėjo ir „AmeraLabs“, sukūrusi bei atspausdinusi niūriaspalvio auksavabalio lervų modelius.

Taip menas, mokslas ir šiuolaikinės technologijos tapo vienu edukaciniu pasakojimu.

Niūriaspalvio auksavabalio gyvenimas vyksta medžio viduje

Niūriaspalvis auksavabalis – retas ir saugomas vabzdys, kurio išlikimas tiesiogiai priklauso nuo senų lapuočių medžių.

Lietuvoje šio vabalo lervos vystosi trūnijančioje gyvų lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Jų vystymasis gali trukti nuo dvejų iki ketverių metų. Suaugęs vabalas gyvena gerokai trumpiau.

Pats vabalas nėra medžių kenkėjas. Priešingai – jis yra natūralaus medienos irimo proceso dalis. Jo lervos gyvena trūnijančioje medienoje, o tokie procesai gamtoje padeda medžiagoms sugrįžti į ekosistemos apytaką.

Rūšis įrašyta į Lietuvos ir Latvijos raudonąsias knygas ir saugoma Europos Sąjungos mastu. Jos buveinių nykimas, ypač senų lapuočių medžių mažėjimas, yra viena pagrindinių grėsmių.

Zoologijos sodas prisideda prie rūšies išsaugojimo

Naujoji ekspozicija yra platesnės gamtosauginės veiklos dalis. Lietuvos zoologijos sodas yra vienas iš LIFE Osmo Baltic projekto partnerių.

Projekto metu siekiama ne tik tirti niūriaspalvio auksavabalio buveines, bet ir kurti ekologinį brandžių medžių tinklą Lietuvoje ir Latvijoje. Numatyta inventorizuoti vertingus senuosius medžius, rūpintis jų būkle, atkurti buveines ir gerinti sąlygas rūšiai išlikti.

Lietuvos zoologijos sodo specialistai taip pat prisideda prie niūriaspalvio auksavabalio veisimo. Išauginti individai vėliau gali būti perkeliami į specialiai parengtas dirbtines buveines – inkilus ar senų medžių kamienus, kuriuose sudaromos sąlygos, panašios į natūralias.

Sode nuo 2025 metų pabaigos veikia ir edukacinis niūriaspalvio auksavabalio bei jo buveinių maršrutas.

Kodėl svarbu išsaugoti senus medžius?

LIFE Osmo Baltic projektas siekia sukurti tarpvalstybinį ekologinį brandžių medžių tinklą – „Senųjų ąžuolų kelią auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“. Projektas vykdomas 2024–2030 metais, jo biudžetas siekia 11 mln. eurų.

Vienas iš projekto akcentų – senųjų medžių išsaugojimas. Lietuvos gamtos fondo duomenimis, inventorizuojant ekologiniam tinklui svarbius medžius visoje Lietuvoje jau surinkta informacija apie daugiau kaip 10 tūkst. gamtiškai vertingų medžių.

Tokie medžiai svarbūs ne vien niūriaspalviui auksavabaliui. Juose gali būti daugybės rūšių buveinės, todėl vieno seno medžio išsaugojimas gali reikšti ištiso mažo ekosistemos pasaulio išsaugojimą.

Po apsilankymo verta kitaip pažvelgti į Ąžuolyną

Lietuvos zoologijos sodo direktoriaus pavaduotojas Lauras Stacevičius pabrėžia, kad sodo užduotis – ne tik supažindinti lankytojus su gyvūnais, bet ir padėti suprasti jų buveines.

Tai ypač aktualu gyvenant mieste. Kasdien praeidami pro medžius dažnai matome tik kamieną, šakas ir lapus, tačiau po žieve, drevėse ir trūnijančioje medienoje gali vykti intensyvus gyvenimas.

Todėl naujoji ekspozicija turi ir labai paprastą tikslą – paskatinti pastebėti tai, kas paprastai lieka nepastebėta.

Galbūt po apsilankymo Lietuvos zoologijos sode kitą kartą vaikštant Kauno Ąžuolyne norėsis neskubėti. Įsižiūrėti į seną kamieną, jo dreves, įtrūkimus, samanas. Ir prisiminti, kad medis, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti senas ir nebereikalingas, iš tiesų gali būti ištisi namai dešimtims ar net šimtams gyvybės formų.