Mažindami durpių naudojimą mes saugome gyvąją gamtą bei mūsų planetą

Durpės yra gamtoje aptinkama organinė medžiaga, kuri formuojasi pelkėse – nuolat užmirkusiose vietose dėl aukšto vandens lygio apmirusios augalų liekanos pilnai nesuyra ir pradeda kauptis. Šis procesas labai lėtas – per metus susidaro tik apie 1 mm durpių! Pelkės nuo seno buvo laikomos nenaudingais plotais, dėl to durpės buvo ir vis dar yra iškasamos ir deginamos šildymui, taip pat plačiai naudojamos daržininkystėje. Lietuvoje daugiau kaip 50 % visų pelkių yra paveikta žmogaus veiklos – nusausinta, paversta žemės ūkio naudmenomis ir išeksploatuota.

Pelkės – nepakeičiamo gamtos oazės, saugančios nuo klimato kaitos

Durpių sankaupų vietos – pelkės ir šlapynės – tampa išskirtine buveine paukščiams, gyvūnams. Susidaro išskirtinės sąlygos, kuriose gali augti kitose vietose neaptinkami augalai. Pavyzdžiui, pelkių orchidėjos – gegužraibiai, dvilapis purvuolis, raudonoji, gelsvoji, siauralapė gegūnės, įvairūs kiminai, viksvos. 

„Klimato kaitos kontekste pelkių išsaugojimas ir atkūrimas tampa itin svarbiais, nes durpių klodai sudaryti daugiausia iš anglies. Taigi pelkės pašalina anglį iš atmosferos bei tūkstantmečiams užrakina, tad ženkliai mažina šiltnamio efektą. Taip pat pelkės ir šlapynės veikia, kaip didelės kempinės, kurios valo vandenį, apsaugo nuo potvynių, subalansuoja vandens pusiausvyrą ir sukuria palankesnes mikroklimatines sąlygas. Naikindami pelkes, mes išbalansuojame ekologinę planetos pusiausvyrą, o tai tiesiogiai veikia visų mūsų gerovę.“ – sako LIFE Marsh Meadows projekto koordinatorė Lietuvoje Gabija Tamulaitytė.

Šiandien gamtosaugininkai ieško būdų, kaip atkurti sunaikintas pelkes ir kaip efektyviau jas saugoti. Europos sąjungoje jau priimami įstatymai, kurie draudžia durpių gavybą ir naudojimą. Vilniaus miestas uždraudė naudoti durpes šildymui. Didžiojoje Britanijoje Karališkoji sodininkystės draugija iki 2025 m. siekia visoje savo veikloje visai nebenaudoti durpių.

Durpių atsisakymas sodininkystėje bei daržininkystėje yra viena iš galimybių, padėsiančių saugoti pelkes ir leisti joms atsikurti.

Kam reikalingos durpės daržininkystėje?

Durpės vertinamos, nes jas lengva įsigyti ir naudoti, jos gerai praleidžia orą, išlaiko drėgmę, padeda vystytis šaknų sistemai. Dėl šių savybių durpės naudojamos augalų daiginimui, sodinukams, dirvai pagerinti, mulčiavimui, augalų dengimui žiemą ir pan.

Tačiau durpės nėra pakankamai subalansuotas trąšų šaltinis. Jos gali turėti mažai arba visai neturėti reikiamų maistingųjų medžiagų augalams auginti, todėl į durpių substratus yra įmaišoma mineralinių trąšų ar kitų priedų. Naudojant durpes kaip pagrindinį dirvos komponentą, substratas lengvai perdžiūva, o tai gali pakenkti augalų šaknų sistemai ir augalų augimui. Be to, durpės turi aukštą rūgštingumą, kuris gali neigiamai paveikti augalus. Jų naudojimas be tinkamo neutralizavimo gali lemti dirvos rūgštėjimą ir trukdyti augalams įsisavinti reikiamas maistingąsias medžiagas.

„Galiausiai, durpės tarnauja kaip vienkartinė medžiaga, nes būdamos ore jos greitai mineralizuojasi ir netenka savo savybių. Eksploatuojant durpynus yra naikinamos gamtinės buveinės, kurių lieka vis mažiau – durpės yra ribotas gamtinis išteklius, kuris anksčiau ar vėliau išseks.“ – komentuoja G. Tamulaitytė.

Kuo galime pakeisti durpes?

Svarbu atsisakyti durpių naudojimo ir pakeisti jas alternatyviomis priemonėmis. 

• Daigams substratą rinkimės be durpių. Puikus substratas daigams yra savo pasiruoštas lapų pūdinys (lapų kompostas). Pūnantys lapai gamtoje yra terpė, kurioje natūraliai dygsta įvairių augalų sėklos. Toks substratas yra subalansuotas ir pats tinkamiausias daigams – lengvas, laidus orui, skatinantis šaknų vystymąsi.
• Durpinius puodelius daiginimui galima pakeisti į popierių, kartoną, kiaušinio lukštą ar kitas natūralias, greitai yrančias medžiagas. Taip pat galima naudoti nuo maisto produktų likusiais panaudotais plastikines pakuotes ar daugkartines daigyklas.
• Augalų auginimui tinkamą substratą galima pasigaminti patiems, egzistuoja daugybė „receptų“. Tam galima naudoti sunkesnę, maistingesnę medžiagą (daržo žemę, biohumusą, kompostą), į ją įmaišant lengvesnių priedų – lapų pūdinio, smėlio, kompostuotų pjuvenų, medžio drožlių, žievės.
• Ruošiant substartą augalams svarbu atsižvelgti į kiekvieno augalo poreikius, turimą sode dirvožemį ir substratą pritaikyti atitinkamai. Tačiau bendros gairės kompostui yra universalios, svarbu atsižvelgti į anglies ir azoto balansą. Kompostui rekomenduojamas anglies-azoto balansas 30:1. Rudos spalvos organinės medžiagos kaip šiaudai, nukritę lapai, sena žolė, kartonas turi daugiau anglies, o žalios spalvos – šviežia žolė, žali lapai turi daugiau azoto. Gyvulių mėšlas turi aukštą anglies azoto santykį apie 15:1, todėl prieš naudojant jį turi būti kompostuojamas. Taip pat svarbūs kiti mineralai. Fosforas svarbus augimui, augalo vystymuisi, jo gausu gyvulių mėšle, specialiose kalkėse. Kalis svarbus vaisių formavimuisi – randamas pelenuose.
• Dirvos palengvinimui tinka vietinės medžiagos – kompostuota žievė, pjuvenos, smulkinti šiaudai žvyras, smulkus keramzitas.
• Mulčiavimui taip pat geriau naudoti atsinaujinančias vietines medžiagas – šieną, šiaudus, lapų pūdinį, medžių žievę, pastovėjusias medžių pjuvenas, riešutų kevalus, tinka kai kurie kankorėžiai.
• Dirvos tręšimui durpės nėra tinkamos, nes jos yra rūgščios ir neturi augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Taigi norint praturtinti dirvą, reikėtų naudoti kompostą, biohumusą (sliekų apdorotą kompostą), mėšlą, kompostinę arbatą ir pan.
• Rūgščioje dirvoje augančius augalus (rododendrus, šilauoges) galime mulčiuoti pušų žieve, spygliais.

Jei parduotuvėse sunku rasti substratų be durpių, pasiteiraukime pardavėjų – tokiu būdu jie žinos, kad pirkėjams tai svarbu ir ateityje įtrauks šiuos į pasiūlą.

Visuomet prisiminkime, kad saugodami pelkes, mes saugome savo pačių ateitį!