Mes neužmiršime…
Kiekvienais metais rugsėjo 23 d. Butrimonių gimnazijoje (Alytaus r.) vyksta renginiai Holokausto dienai paminėti. Kad nebūtų pamiršta istorinė tiesa apie miestelyje gyvenusius žydus ir tragišką jų likimą, šiais mokslo metais netradicinė istorijos bei lietuvių kalbos ir literatūros pamoka (mokyt. Dalia Adžgauskienė ir Dana Gecevičienė) vyko gimnazijos muziejuje.
Muziejaus vadovė Danutė Anušauskienė surengė ekspoziciją apie Butrimonių miestelyje prieš karą gyvenusią gausią žydų bendruomenę bei jos sunaikinimą 1941 m., trumpai supažindino mokinius su žydų apgyvendinimu Lietuvoje – iš savo tėvynės išvaryti žydai XIV a. rado naują tėvynę čia – Lietuvoje. Ypač gausi žydų bendruomenė buvo Butrimonių miestelyje. Išpažindami savo tikėjimą, puoselėdami savo kultūrą ir papročius žydai rodė pagarbą vietiniams žmonėms, šiam kraštui ir tapo neatskiriama istorijos dalimi, kuri, deja, pažymėta tragedijos ženklu. Butrimonių miestelio žydai be sukrėtimų šimtmečius gyveno ramiai. Čia jie gimė, augo, kūrė savo šeimas, turėjo savo verslą ar gyveno iš amato. Jie turėjo savo vardus ir pavardes, nepakartojamus gyvenimus ir jų gyvenimas sroveno ramia vaga, kol neprasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad jų gyvenimas bus žvėriškai nutrauktas 1941 m. rugsėjo 9 d.
Tą dieną buvo sunaikinta visa Butrimonių miestelio žydų bendruomenė ( apie 900 žmonių) ir iš Punios bei Stakliškių miestelių atvaryti žydai. Miestelis neteko gabių gydytojų, išmintingų dvasios mokytojų, paprastų prekybininkų, baldžių, batsiuvių, siuvėjų ir kt. Tą dieną miestelio žydai buvo atskirti nuo kitų miestelio gyventojų ir sušaudyti Klydžionių kaime. Ir atgulė jie į bevardį kapą vien todėl, kad buvo žydai. Taip miestelis neteko visos žydų bendruomenės. Kai karas baigėsi, miestelio gyvenimas pamažu grįžo į savo vėžes, tik tame gyvenime jau nebuvo šimtų Butrimonių žydų.
Iš muziejaus nuvykome į masinę žydų sušaudymo vietą Klydžionių kaime. Mokiniai su mokytojomis prie paminklo padėjo akmenėlius su Butrimonių sušaudytų žydų vardais, skaitė sušaudytųjų vardus ir pavardes, taip pagerbdami nužudytųjų atminimą. Buvo kalbama apie žydų gelbėtojus. Mokytoja Dana Gecevičienė papasakojo, kaip jos seneliai gelbėjo žydų Donskių šeimą. Seneliai po mirties buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Tegul atmintis lieka gyva, nes atmintis yra amžinybės išraiška, kurios nesunaikina nei laikas, nei mirtis…
