Metų knygos vaikams autorė Eglė Jasė: „Man rašymas – galimybė žaisti“

Šiais metais mažieji skaitytojai akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ Vaikų kategorijos laureate išrinko rašytojos Eglės Jasės ir iliustruotojos Julijos Račiūnaitės knygą „Kamandosė“ (išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Knyga sulaukė tiek skaitytojų įvertinimo, tiek kritikų pripažinimo. Šiame interviu – apie „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimo svarbą, kūrybos kelią, knygos personažę ir ateities planus. 

„Metų knygos rinkimų“ ceremonijos metu paskelbus, kad laimėjote, atrodė, jog tai Jums buvo labai netikėta. Kaip jautėtės tuo metu? 

Jaučiau dvejopą jausmą. Nesitikėjau laimėti – ne dėl to, kad manyčiau, jog knyga neverta, o dėl to, kad girdėjau, esą laimėtojai apie apdovanojimą būna iš anksto informuojami. Kadangi tokios žinios neturėjau, buvau įsitikinusi, kad nelaimėjau. Giliai širdyje vis dar kirbėjo viltis, bet guodžiausi, kad nebūtų blogai ir negauti apdovanojimo – nereikėtų lipti ant scenos. 

Atsimenu, sėdėjau šalia savo vyro ir jaučiau, kaip stipriai dunksi širdis. Kai paskelbė, kad metų knyga išrinkta mano knygelė „Kamandosė“, pirmiausia apėmė ne džiaugsmas, o palengvėjimas. Knyga nuėjo labai ilgą kelią: nuo pateikimo leidyklos organizuotam konkursui iki tol, kol pasirodė skaitytojams, praėjo beveik ketveri metai. Štai ji pateko į nominuotų knygų penketuką ir galiausiai laimėjo nominaciją. Tad šis apdovanojimas man buvo tarsi graži kulminacija, etapo pabaiga.

Ką Jums asmeniškai reiškia šis apdovanojimas ir skaitytojų įvertinimas? 

Pirmą kartą supratau, kad knygelė įvertinta, kai kritikai ją išrinko į fondo „Švieskime vaikus“ konkurso finalo pirmąją vietą. Tada patikėjau, kad iš tikrųjų galiu parašyti knygą ir galiu parašyti ją gerai. Iki tol labai savimi abejojau: man buvo nejauku kam nors duoti paskaityti tai, ką rašau. 

O „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimas man ypatingas, nes jį lėmė skaitytojų balsai. Dažnai kritikų ir skaitytojų vertinimai išsiskiria, o dar turint omenyje, kad vaikai šiandien skaito vis mažiau, širdyje kirbėjo abejonė: gal ta knyga iš tiesų niekam nereikalinga? Todėl skaitytojų suteiktą apdovanojimą labai branginu – jis man leido patikėti, kad ši knyga rado savo auditoriją, vaikams yra priimtina ir suprantama. 

Kaip atradote rašymą? 

Rašymą atradau gana vėlai. Ilgai ieškojau, kaip galėčiau save išreikšti. Rašymas tapo vienu iš būdų, tačiau pradėjau nuo visai kitų veiklų. Paauglystėje vaidinau teatre „Elementorius“, kurio vadovai buvo Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė ir Gediminas Storpirštis. Dabar, žvelgdama į praeitį, suprantu, kad visas mano gyvenimas po truputį vedė į rašymą. Teatre išmokau kurti istoriją – supratau, kad pasakojimas turi prasidėti nuo užuomazgos, vystytis ir pasiekti atomazgą. Vėliau baigiau anglų kalbos ir literatūros studijas. Jose mokiausi atskirti gerą literatūrą, suprasti, „iš ko ji padaryta“, nagrinėjau jos struktūrą, menines priemones. Vėliau studijavau žurnalistikos magistratūroje, teko pačiai rašyti istorijas. Turėjome labai įdomių kursų. Visgi supratau, kad ši sritis ne mano. Jau tada pagalvojau, kad noriu rašyti sau. 

Kai auginau savo vaikus – dabar vienas jau suaugęs, kitas paauglys, – pradėjau brandinti mintį apie rašymą vaikams. Tai buvo tarsi pabėgimas iš kasdienybės, svajonė, kurią vis atidėliodavau. Nuo pirmos minties iki realaus prisėdimo rašyti praėjo daugiau nei dešimt metų. Vis galvodavau apie siužetus, bet nesiryždavau. Lūžis įvyko, kai auginau antrąjį vaiką. Tuomet turėjau pakankamai laiko, nes galėjau nedirbti ir turėjau pagalbą buityje. Supratau, kad dabar arba niekada. Kitaip tai liks nerealizuota svajonė, o juk tai vienas liūdniausių dalykų, kas gali nutikti žmogui. Taip ir pradėjau rašyti. 

Kodėl, Jūsų manymu, knyga sužavėjo vaikus? 

Labai sunku pasakyti. Kai rašai knygą, niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas – tarsi dalyvauji eksperimente, eini keliu, kurio galo nematai. Negaliu suplanuoti, kas patiks vaikams. Rašydama nesudarau plano, iš anksto neįsivaizduoju kūrinio struktūros – viskas vyksta intuityviai. Man rašymas yra galimybė žaisti, atsitraukti nuo kasdienybės, ir tą galimybę labai branginu. 

Ko gero, knygos sėkmę lėmė pagrindinė personažė – Kamandosė. Jos išvaizda, istorija, pomėgiai, gyvenimo būdas – visa tai, manau, pasirodė vaikams įdomu. 

Ką Jums apie knygą sako moksleiviai?

Man pasisekė, kad susitikimų metu vaikai jau buvo skaitę „Kamandosę“, ją nagrinėję. Jie uždavinėjo klausimus apie tai, kas jiems buvo neaišku, domėjosi, kaip rašydama knygą sugalvojau vieną ar kitą dalyką. Į skaitytojų klausimus ne visada lengva atsakyti, bet pokalbiai su jais visada būna labai įdomūs.

Dažnai pati pasiruošiu klausimų vaikams, pavyzdžiui, apie jų mylimiausią žaislą. Tokie klausimai padeda užmegzti ryšį, nes vaikai labai noriai dalijasi. Labiausiai man įsiminė susitikimas Adomo Mickevičiaus bibliotekoje: mūsų pokalbis buvo šiltas, gyvas, o po susitikimo keli vaikai priėjo ir apkabino. Tai buvo nepaprastai miela. 

Ar dirbote kartu su iliustratore Julija Račiūnaite? 

Ne, dirbome atskirai. Kai Julija atsiuntė pirmąsias iliustracijas, jos man buvo netikėtos. Pirmą kartą jas pamačiusi patyriau nuostabą, kokią esu patyrusi vaikystėje, susirašinėdama laiškais su nepažįstamu bendraamžiu – susikurdavau jo įvaizdį, o po kurio laiko gavusi nuotrauką nustebdavau. 

Kai rašiau istoriją, mano mintyse Kamandosė buvo tarsi pridengta migla – regėjau tik pagrindinius išvaizdos bruožus. Nors tekste išvardijau nemažai detalių: nurodžiau skirtingą akių spalvą, žalią odą, ilgus pirštus, visumos aiškiai nemačiau.

Ką reiškia Kamandosė?

Vardas kilo iš klausimo „ką man duosi?“, kurį man nuolat užduodavo devynerių metų sūnus. Kaip ir dauguma vaikų, jis vis norėdavo naujų daiktų ar tiesiog prašydavo dėmesio. Tas klausimas mūsų šeimoje tapo savotišku folkloru, ir aš jį ėmiau pravardžiuoti Kamandose. Iš pradžių apie personažę žinojau tik tiek, kad ji būtinai turėtų kaupti daiktus. Nuo to ir pradėjau kurti istoriją, aprašyti jos nuotykius. 

Koks buvo didžiausias iššūkis rašant? Ar susidūrėte su vadinamaisiais rašymo blokais? 

Daug kalbama apie rašymo blokus, tačiau pati nelabai jais tikiu. Nelaukiu įkvėpimo, pasikliauju disciplina. Susiplanuoju laiką rašymui ir sėdu dirbti. Tik svarbu būti nepavargusiai. Kai prie kompiuterio atsisėdu švaria, pailsėjusia galva, einasi daug lengviau. Kaip sakoma, įkvėpimas turi rasti žmogų dirbantį. Ir išties, yra buvę, kad geriausios idėjos gimė tada, kai tingėjau rašyti arba nežinojau, nuo ko pradėti. Manau, svarbu tiesiog imti ir daryti. O tada viskas vyksta savaime. Rašydama intuityviai jaučiu, kada reikia įterpti siužetinį posūkį, kada keisti istorijos ritmą, kad skaitytojui tekstas skambėtų.

Kiek laiko užtruko parašyti „Kamandosę“?

Rašiau ilgai – apie pusantrų metų. Dirbau, kol pati nebegalėjau prikibti prie teksto. Jei nors menkiausia detalė erzino – taisiau ir keičiau. Stengiausi rašyti kasdien po valandą ar dvi, tik savaitgalius pasilikdavau poilsiui, nebent aplankydavo įkvėpimas. Jei būdavo įtempta diena, leisdavau sau nerašyti, bet stengdavausi nenukelti darbo be reikalo ir neapgaudinėti savęs. Mintimis vis tiek nuolat gyvenau su knyga. 

Ar bus knygos tęsinys? 

Manau, kad ne. Jaučiuosi pasakiusi viską, ką norėjau. Nebent aplankytų visiškai nauja idėja, kuri leistų dar kartą nustebinti „Kamandosės“ skaitytojus. Esu skaičiusi ne vieną knygą, išleistą po itin sėkmingo debiuto, ir dažnai atrodydavo, kad jos parašytos bandant pakartoti sėkmę. Aš nematau prasmės eiti tokiu keliu, noriu ieškoti naujo iššūkio. 

Neilgai trukus turėtų pasirodyti kita mano knyga, kurios pagrindinis veikėjas – prieglaudoje gyvenantis šuo. Ji bus visiškai kitokia, bet taip pat skirta vaikams. Nemanau, kad kada nors kursiu suaugusiesiems. Vaikų literatūroje nėra tokių griežtų realybės taisyklių, jas lengviau laužyti ir perkurti, o tai labai įdomu. Šiuo metu brandinu dar vienos knygos idėją, nes tikrai labai noriu rašyti – šitaip pabėgu nuo kasdienybės. Rašymas – tai procesas, kuris mane žavi ir kurio man labai reikia.