Minaičiuose paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena
Mokiniai, partizanai, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės kariai, Lietuvos šaulių sąjungos Šiaulių apskrities generolo Povilo Plechavičiaus Šiaulių rinktinės Radviliškio pirmosios šaulių kuopos nariai, Radviliškio rajono gyventojai ir rajono savivaldybės vadovai Minaičiuose paminėjo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.
Susirinkusius pasveikino LR Seimo narys Vytautas Juozapaitis, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono vadas, majoras Vitalijus Sadrejevas, Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, Miknių-Petrėčių sodybos šeimininkė Julijona Mikniūtė-Petrėtienė.
„Lietuvos partizanai, kurių garbei stovi šis memorialas, paklojo pamatą šiandienos Lietuvai. Jei nebūtų 1949-tųjų metų Deklaracijos, kuri pratęsė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą viso pasaulio akivaizdoje, nebūtų ir Kovo 11-osios, negalėtume stovėti čia, negalėtume būti laisvi ir ginti savo krašto. Mes esame laisvė, mes esame kariuomenė. Šiandien, kai diskutuojame apie šauktinių kariuomenę, prisiminkime tuos, kurių vardai iškalti ant šio paminklo, prisiminkime tuos tūkstančius Lietuvos partizanų, kurie savo gyvybes paaukojo savo tautos ateities kartų labui. Jie buvo žmonės, kurie norėjo gyventi gražiai, laimingai. Mielas jaunime, būkite patriotai. Žinokite, kad jūs būsite tie, kurie gins savo šeimas ir savo Tėvynę“, – kalbėjo minėjime dayvavęs LR Seimo narys, profesorius Vytautas Juozapatis.
Vitalijus Sadrejevas papasakojo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos istoriją: „Ši diena ypatinga, jos istorija prasidėjo dar prieškaryje. 1935 metais šią dieną lydėjo tokie žodžiai: „Kultūrinis ir materialinis valstybės gyvenimas gali klestėti tik tuomet, kai užnugaryje stovi stipri kariuomenė“. 1939 metais šventę pakeitė Ginklų fondo rėmimo akcijos, kurios vyko ištisus metus visoje Lietuvoje. 1993 metais Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai pasiūlė atgaivinti kariuomenės ir visuomenės dienos minėjimo tradiciją. Pasikeitė šventės pavadinimas, ji įgijo naują, labai gilią prasmę – pagerbti tuos, kurie pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tūkstančiais išėjo į miškus ginklu pasipriešinti trėmimams, prievartai ir represijoms. Jie parodė išskirtinį pasiaukojimo Tėvynei pavyzdį, kuriuo šiandien seka Lietuvos kariuomenė. Rezistencijos dalyvių šūkis buvo „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Šis šūkis šiandien gali būti visuomenės susitelkimo pagrindas. Linkiu Jums, gerbiami partizanai, sveikatos, optimizmo ir jėgų, kad jaunimui galėtumėte perduoti savo prisiminimus ir patirtį, kuri įkvėptų jaunimą ginti savo Tėvynę. Šiuolaikinė kariuomenė yra patikima, norėtųsi tikėti, kad ir visuomenė atėjus laikui taptų tokia pat patikima kariuomenės dalimi“.
Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis, sveikindamas susirinkusius, sakė: „Šiandien būtų sunku įsivaizduoti šią vietą, šios vietos istorinę reikšmę ir būklę, jei mes būtume gyvenę toje santvarkoje. Norėjo. Norėjo ne tik pastatus, ne tik bunkerius atimti, norėjo atimti gimtą kraštą, Tėvynės laisvę. Anuomet tie, kurie nedvejodami, nelaukdami šauktinių sąrašų išėjo ginti savo Tėvynės laisvės, žinojo, kad kovos iki galo, kol bus gyvi. Laisvė ne dovanota, ji iškovota. Bet argi visada gebame suprasti, kokia ji brangi? Tik širdimi galime suprasti šios dienos reikšmę. Branginkime iškovotą laisvę, didžiuokimės savo Tėvyne“.
Julijona Mikniūtė-Petrėtienė pasidalijo prisiminimais apie tą nelengvą metą Lietuvai ir jos šeimai. „Būkite patriotai, Lietuvos jaunime, būkite tokie, kokie buvo partizanai, gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Didžiuojuosi savo tėvų pasiaukojimu ir atsidavimu Lietuvai, juk jie tuomet rizikavo viskuo, ką turi, net savo ir savo vaikų gyvybėmis“, – sakė ji. Tuomet buvusi maža mergaitė, ji puikiai žinojo savo pareigą – saugoti, kad niekas nesužinotų, kad pas juos slepiasi visos Lietuvos partizanų vadai. „Buvo labai daug nerimo ir įtampos. Kieme iškastame bunkeryje slėpėsi aštuoni vyrai. Juos reikėjo ir maitinti, ir išskalbti drabužius, o tėvelis juk vienas, nepadžiausi aštuonių marškinių, kelnių vienu metu, juk iš karto supras, kad slepiame partizanus“, – pasakojo ji atkurtą partizanų bunkerį apžiūrintiems mokiniams ir minėjimo dalyviams.
Partizanų atminimui nuaidėjo trys atminimo salvės už Lietuvą, už Lietuvos kariuomenę ir žuvusius partizanus, jas atliko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės kariai. Visų susirinkusiųjų vardu prie Lietuvos partizanų memorialo 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos signatarams ir visiems partizanams, žuvusiems už Tėvynę ir Laisvę, atminti padėtos gėlės.
Gražias melodijas susirinkusiems dovanojo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio Pranciškaus Memėno).
Minaičiuose esančioje sodyboje 1949 metais vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracija, paklojusi pamatus Nepriklausomos valstybės atgimimui.
