Miniatiūrų paroda „Kaimelis Minis“ – tarsi kelionė į senąjį lietuvišką kaimą
Gruodžio–vasario mėnesiais Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinius – Smėlynės ir Viešosios bibliotekos erdves papuošė išskirtinė miniatiūrų paroda „Kaimelis Minis“.
„Sniege paskendęs“ lietuviškas kaimas, sukurtas kaunietės tautodailininkės Agnės Trikšienės, tapo tikra žiemos pasaka ir traukos centru tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Per beveik pustrečio mėnesio ekspoziciją aplankė daugiau nei 1000 žmonių.
„Kaimelis Minis“ – tai mažyčiai, rankomis sukurti XX a. pirmosios pusės lietuviško kaimo pastatai – vaistinė, mokykla, arbatinė, troba, krautuvė, paštas ir kiti statiniai, pagaminti kaip vientisas, harmoningas pasaulis. Kiekvienas jų įkomponuotas į kruopščiai išpuoselėtą aplinką: snieguotas kiemas, takeliai, tvorelės, medžiai, smulkios buities detalės ir švelniai žėrinčios švieselės kuria estetiškai išbaigtą, gyvą vaizdą. Tai ne pavieniai objektai, o apgalvota visuma, kurioje kiekviena detalė turi savo vietą. Žvelgiant į kruopščiai pagamintus namelius, lankytojai akimirksniu persikelia į laiką, kuriame gyveno mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai.
Tai – tik dalis didžiulės kolekcijos, kurią šiandien sudaro daugiau nei 20 statinių. Tarp jų – koplyčia, malūnas, knygynas, klėtis, gyvenamieji namai bei Anykščių rajone stovėjusio Savičiūnų dvaro miniatiūra. Nors tikrasis dvaras šiuo metu apleistas ir nyksta, kūrėja jį išsaugojo bent jau mažame, bet gyvame prisiminimų pasaulyje. Paroda jau apkeliavo įvairius Lietuvos miestus, o dalis kūrinių buvo pristatyta ir už Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, Lietuvių dailės muziejuje.
Smėlynės bibliotekoje visą gruodį eksponuotas „Kaimelis Minis“ tapo gyvų pokalbių vieta. Bibliotekos darbuotojos tapo savotiškomis gidėmis – vedžiojo lankytojus po miniatiūrinį kaimelį, pasakojo jo atsiradimo istoriją, rodė namelių interjerus ir kartu su lankytojais stebėjosi detalių gausa, kruopštumu bei kūrinių visuma. Tai vieniems kėlė nostalgiją, kitiems – smalsumą. Čia skambėjo prisiminimai apie vaikystę kaime, šieno grėbimą, darbus kolūkyje, vietas ir patirtis, kurios iki šiol gyvos širdyse. Miniatiūrinis kaimas tapo tiltu tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų kartų patirčių.
Sausį–vasario pradžioje paroda veikė Viešojoje bibliotekoje, kur ją galėjo pamatyti dar platesnė auditorija. Čia vyko edukacijos, kurių metu buvo supažindinama su senovine lietuvių kaimo buitimi, gyvenimo būdu ir architektūra. Ekspoziciją dar labiau praturtino vasario 10 d. įvykęs susitikimas su pačia autore Agne Trikšiene.
Tautodailininkė atvyko pasipuošusi išskirtine skrybėlaite, ant kurios subtiliai „nutūpė“ mažytis jos kurtas kaimelis, o elegantišką suknelę puošė pačios rankomis sukurta segė–namelis. Autorės įvaizdis tapo gyvu jos kūrybos tęsiniu – šiltu, jaukiu, subtiliai nostalgišku. Atrodė, kad jos kūriniai ją lydi nuolatos – kiekviena detalė bylojo apie ištikimybę savo pasauliui ir meilę lietuviško kaimo istorijai. Tai ne vien ekspozicija, o gyvenimo būdas, persmelkiantis net mažiausias detales.
Susitikimo metu viešnia pasakojo apie kūrybos pradžią, miniatiūrų gimimą, iššūkius, įkvėpimo šaltinius. Autorė pabrėžė, kad jos tikslas – išsaugoti ir puoselėti tautiškumą, priminti ar supažindinti su anuometinio lietuviško kaimo buitimi, gyvenimu ir istorija.
Susirinkusius nustebino, jog A. Trikšienė – klinikinė logopedė, dirbanti Kauno ligoninės Vaikų raidos centre. Ji taip pat kuria istorijas, vadovauja šokių studijai, kur moko ne tik šokio, bet ir moteriškumo.
Kaip atrodė to meto namai ir buitis, ji tyrinėja skaitydama istorines knygas, lankydamasi muziejuose ar keliaudama su šeima sustoja pasižvalgyti į išlikusius senus trobesius.
Kiekvienas parodos baldelis, rakandas, staltiesėlė, laikraštis, koklinė krosnis, laikrodis ar molinis „uzbonėlis“ sukurtas siekiant išlaikyti autentiškumą ir kuo tikroviškiau perteikti anuometinį gyvenimą. Vieno namelio gimimas gali trukti nuo mėnesio iki pusės metų – tai kantrybės, kruopštumo ir didžiulės meilės reikalaujantis procesas.
Nameliai gaminami iš degtukų dėžučių, kartono, popieriaus, modelino, gipso, epoksidinės dervos, naudojamos ir gamtinės detalės – samanos, akmenukai, šakelės. Visos medžiagos kruopščiai konstruojamos, lipdomos, drožiamos, tonuojamos, siuvamos ar mezgamos, kol pamažu virsta įspūdingais kūriniais. Didžiąją dalį baldų ir interjero elementų autorė kuria pati, o smulkių detalių – varinių puodelių, vazelių ar kitų rakandų – ieško turguose bei sendaikčių parduotuvėse.
Panevėžyje „Kaimelis Minis“ tapo daugiau nei paroda. Tai buvo patirtis, subūrusi žmones ir leidusi akimirkai stabtelėti laike. Mažytis, rankomis kurtas pasaulis priminė, kad mūsų istorija gyva tol, kol ją prisimename, pasakojame ir perduodame kitiems.
