Mozūriškių dvaras atgimsta naujam gyvenimui: čia planuojami „Verbų namai“

Vilniaus rajono savivaldybė Mozūriškių dvaro sodyboje planuoja įkurti „Verbų namus“ – naują kultūros erdvę, skirtą Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijai puoselėti, tyrinėti ir perduoti ateities kartoms. Šis sumanymas pratęsia pastaraisiais metais vykusį dvaro atgimimą ir siekį istorinį pastatą pritaikyti šiuolaikinei kultūrinei veiklai.

„Čekoniškių seklyčia daugelį metų buvo svarbi vieta, kurioje buvo saugoma ir pristatoma verbų rišimo tradicija. Tačiau šiandien mums reikia daugiau erdvės ir daugiau galimybių – tiek edukacijoms, tiek parodoms, tiek pačių verbų kolekcijos saugojimui. „Verbų namai“ leistų išplėsti iki šiol vykdytą veiklą ir sukurti šiuolaikišką traukos centrą, kuris galėtų pritraukti dar daugiau lankytojų iš Lietuvos ir užsienio“, – pažymi Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič.

Vicemerės Editos Tamošiūnaitės teigimu, verbų rišimo tradicija yra neatsiejama Vilniaus krašto tapatybės dalis, todėl svarbu ją ne tik išsaugoti, bet ir sudaryti sąlygas jai gyvuoti.

„Verbų rišimo tradicija – tai Vilniaus krašto tapatybės dalis, kurią turime ne tik išsaugoti, bet ir perduoti ateities kartoms gyvą, suprantamą ir patrauklią. Todėl norime sukurti vietą, kurioje tradicija nebūtų tik pristatoma – ji būtų tyrinėjama, jos būtų mokomasi, ja dalijamasi, o svarbiausia – ji būtų gyva ir telktų bendruomenę“, – teigia E. Tamošiūnaitė.

Mozūriškių dvaro istorija siekia XIX amžių

Mozūriškių dvaras yra Zujūnų seniūnijoje, netoli Vilniaus. Tai XIX–XX amžių kultūros ir istorijos paveldo objektas, kurio sodyboje išlikę dvaro rūmai, oficina, vasaros namas, ūkiniai pastatai, vandens malūnas ir želdynų fragmentai. Kultūros paveldo centro duomenimis, dvaro sodybos pastatai datuojami XIX amžiaus pirmąja – XX amžiaus pirmąja puse.

Istoriniai duomenys apie Mozūriškių dvarą nėra gausūs. Žinoma, kad 1805 metais jo savininku buvo Vitebsko vaivada Antanas Prozoras. XIX amžiaus viduryje dėl skolų dvaras perėjo vienam iš Prozoro kreditorių Teodorui Ilakovičiui. Ilakovičių šeima Mozūriškių dvarą valdė iki XX amžiaus pradžios. Apie 1920 metus dvaras atiteko papulkininkiui J. Dambrovskiui, kurio šeima čia gyveno iki 1939-ųjų.

Dvaro istoriją pakeitė XX amžiaus vidurio politiniai ir socialiniai sukrėtimai. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmuose buvo įkurta mokykla. Ilgainiui istorinis kompleksas nyko, tačiau išlikę pastatai ir aplinka išsaugojo svarbių dvaro sodybos bruožų.

Mozūriškių dvaro sodyba yra reikšminga ir architektūriniu požiūriu. Dvarininko namas pasižymi tradicinės liaudies architektūros ir klasicizmo elementų deriniu. Restauruojant pastatą buvo siekiama išsaugoti ir atkurti autentiškas jo detales, remiantis istoriniais tyrimais bei ikonografine medžiaga.

Dvaras prikeltas naujam gyvenimui

Didesnis Mozūriškių dvaro atgaivinimo etapas prasidėjo 2019 metais, kai buvo pradėti dvaro sodybos dvarininko namo ir pirmojo ūkinio pastato tvarkybos darbai. Jie užbaigti 2024 metais. Kultūros paveldo departamento duomenimis, restauruojant dvarininko namą buvo atkuriami istoriniai fasado ir interjero elementai, tvarkomos lubos, durys, langai, laiptai, stogas, pamatai ir kitos konstrukcijos.

Darbų vertė viršijo 1,7 mln. eurų. Didžioji dalis lėšų – apie 1,3 mln. eurų – skirta iš Vilniaus rajono savivaldybės biudžeto, kita dalis finansuota valstybės biudžeto lėšomis.

Atnaujintas dvaras šiandien jau naudojamas kultūrinei veiklai. Čia puoselėjamos Vilniaus krašto tradicijos, papročiai, amatai ir kulinarinis paveldas, organizuojami renginiai bei pristatomos tradicijos.

Būtent verbų rišimo tradicija Mozūriškių dvarą gali paversti išskirtine kultūros vieta. Vilniaus krašto verbos laikomos unikaliu kultūros reiškiniu ir yra įrašytos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Iš Čekoniškių – į didesnę erdvę

Iki šiol svarbi Vilniaus krašto verbų tradicijos puoselėjimo vieta buvo Čekoniškių verbų ir buities seklyčia. Tačiau savivaldybė siekia veiklą išplėsti ir suteikti jai daugiau erdvės.

Planuojamuose „Verbų namuose“ būtų galima ne tik eksponuoti verbas, bet ir organizuoti edukacijas, parodas, kūrybines dirbtuves, kaupti ir saugoti verbų kolekciją, vykdyti tradicijos tyrimus bei rengti įvairias kultūrines veiklas.

Tokiu būdu Mozūriškių dvaras galėtų tapti vieta, kurioje tradicija nebūtų tik demonstruojama lankytojams. Ji būtų kuriama ir perduodama čia pat – mokantis iš tradicinių amatininkų, dalyvaujant edukacijose ir į veiklą įtraukiant vietos bendruomenę.

Kad ši kryptis nėra vien tolima idėja, rodo ir pastarųjų metų veikla. 2025 metais atnaujintame Mozūriškių dvare vyko konkursinės parodos „Tradicinė Vilniaus verba“ nugalėtojų apdovanojimai, o renginyje buvo pagerbti ir Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijos puoselėtojai.

Dvaras, kuriame istorija susitinka su dabartimi

Mozūriškių dvaro atvejis rodo, kad kultūros paveldas gali būti ne tik saugomas, bet ir pritaikomas gyvam bendruomenės gyvenimui. Atkurti pastatai tampa erdve renginiams, edukacijoms ir tradicijų perdavimui, o pati dvaro sodyba įgauna naują vaidmenį.

Vilniaus rajono savivaldybė siekia, kad Mozūriškės taptų vienu iš Vilniaus krašto kultūros ir tradicijų pažinimo centrų. Dar anksčiau savivaldybė buvo numačiusi čia plėtoti veiklas, susijusias su verbų rišimu, žolininkystės tradicijomis, kulinariniu paveldu, edukacijomis ir vietos istorijos pažinimu.

Planuojami „Verbų namai“ šią kryptį dar labiau sustiprintų. Istorinis Mozūriškių dvaras, ilgą laiką buvęs gyvenimo ir ūkio centru, galėtų tapti vieta, kurioje saugoma ne tik materialioji praeitis, bet ir gyva Vilniaus krašto kultūros tradicija.

„Verbų namai“ tokiu atveju būtų ne dar vienas muziejus, o gyva erdvė, kurioje susitiktų dvaro istorija, Vilniaus krašto amatai, bendruomenė ir ateities kartos.