Mūsų namuose gali slypėti pavojingos cheminės medžiagos. Ekspertas pataria, kaip jų išvengti

Įsirengdami namus tikimės, kad namai taps saugiu prieglobsčiu – vieta, kurioje galėsime ramiai gyventi ir kurti gražiausias šeimos akimirkas. Tačiau, ar pagalvojame, kokios pavojingos cheminės medžiagos gali slypėti sienose, lubose ar grindyse, ir kaip jos veikia mūsų sveikatą? Cheminių medžiagų ekspertas dalijasi įžvalgomis, kaip kasdieniai pasirinkimai – nuo dažų iki baldų – lemia oro kokybę namuose ir ką daryti, kad namai iš tiesų būtų saugūs.

Rinkoje – ne visada saugūs pasirinkimai

Dažnai tikimės, kad viskas, kas pasiekia parduotuvių lentynas – nuo statybinių medžiagų iki baldų – jau yra patikrinta ir saugu vartoti. Atrodo savaime suprantama, kad tokie gaminiai turi atitikti reikalavimus ir būti įvertinti atsakingų institucijų. Tačiau realybė kitokia – gyvename ne idealiame pasaulyje. „Daugelis statybinių ir apdailos medžiagų vis dar turi pavojingų cheminių priedų. Šie junginiai gali ilgainiui paveikti žmogaus sveikatą, o jautriausiems – besilaukiančioms moterims, kūdikiams ir vaikams – jų poveikis gali būti ypač kenksmingas.“ – sako Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertas Gražvydas Jegelevičius.

Taigi, jei namuose naudojame įprastas sintetines, ar įvairiais cheminiais junginiais apdorotas statybines medžiagas, baldus, plastiko gaminius ar sintetinę tekstilę, reikėtų nepamiršti, kad kurį laiką jie dar išskiria įvairias chemines medžiagas, netgi praėjus keliems mėnesiams po įrengimo.

„Net jei viskas atrodo švaru ir šviežia, į atnaujintus namus reikėtų neskubėti įsikelti ir juos itin gerai vėdinti. Taip pat vertėtų atidžiai rinktis, ką iš tiesų įsileidžiame – pasidomėkime, kokia yra medžiagų sudėtis, paieškokime natūralesnių, mažiau apdorotų alternatyvų.“ – sako G. Jegelevičius.

Apdailos medžiagose gali būti įvairių pavojingų cheminių priedų

Pavojai slypi beveik visose statybinių medžiagų kategorijose: nuo pavojingų endokrininę sistemą ardančių plastifikatorių įvairiuose plastiko gaminiuose, iki dažuose aptinkamų lakiųjų organinių junginių (LOJ), kurie yra įtariami arba patvirtinti kancerogenai. Su antipirenais, kurie dedami į baldus, kilimus, apšiltinimo medžiagas, siejamas neigiamas poveikis reprodukcijai, vystymuisi, nervų sistemai, endokrininei ir imuninei sistemai.

„Į žmogaus organizmą įvairios medžiagos gali patekti įkvepiant užterštą patalpų orą, per dulkes, arba tiesiogiai kontaktuojant su jų turinčiais gaminiais. Maži vaikai patiria didesnę riziką, nes gali praryti dulkes, kuriose šios medžiagos linkusios kauptis. Nors neigiamas poveikis juntamas ne iš karto, tačiau jis kaupiasi ir gali pasireikšti po kurio laiko.“ – sako cheminių medžiagų ekspertas.

Bene viena dažniausiai namų aplinkoje sutinkamų pavojingų cheminių medžiagų yra ftalatai, nes jie yra naudojami įvairiose apdailos priemonėse, interjero elementuose. Tai – cheminių junginių grupė, daugiausia naudojama kaip plastifikatoriai, siekiant padaryti plastikus elastingais ir lanksčiais. Ši medžiaga gali būti naudojama klijuose, sandarikliuose, grindų ir sienų dangose, įvairiose statybinėse medžiagose, PVC plastiko gaminiuose ir kai kuriose interjero gaminiuose, tokiuose kaip kilimai.

„Siekiant sumažinti pavojingų cheminių medžiagų poveikį, verta rinktis gaminius su mažiau plastiko, ypač vengti PVC medžiagų. Pavyzdžiui, grindims, baldams ar tekstilei vietoje vinilinių ar kitų sintetinių dangų, sintetinių kilimų ir baldų su PVC komponentais geriau rinkimės natūralius variantus – medį, natūralų linoleumą, audinius iš natūralių pluoštų, kurie nėra apdoroti.“ – pataria G. Jegelevičius.

Pavojingų cheminių medžiagų namų aplinkoje galime išvengti

Nors visiškai išvengti pavojingų cheminių medžiagų gali būti sudėtinga, sąmoningas medžiagų pasirinkimas, kreipiant dėmesį į anksčiau minėtus aspektus, ir jų poveikio stebėjimas gali ženkliai prisidėti prie sveikesnės namų aplinkos kūrimo.

„Renkantis apdailos medžiagas taip pat gali pasitarnauti ekologiniai ženklai. Svarbu rinktis gaminius, paženklintus I tipo ekologiniais ženklais, nes jie sertifikuoti pagal aiškius viešai prieinamus aplinkosauginius kriterijus. Tai gali būti, pavyzdžiui, Europos sąjungos ekologinis ženklas („EU Ecolabel“), Šiaurės šalių gulbės ženklas („Nordic Swan“) ar Vokietijos mėlynojo angelo ženklas („Blue Angel“). Be jų egzistuoja ir kiti ekologiniai ženklai, tačiau svarbu pasidomėti, ką kiekvienas ženklas iš tiesų reiškia – kai kurie gali būti mažiau patikimi arba pagrįsti tik ribotais kriterijais.“ – sako G. Jegelevičius.

Anot eksperto, padėti gali ir paprasti kasdieniai sprendimai. Svarbu reguliariai vėdinti patalpas – net žiemą trumpam atverti langus, kad pasikeistų oras, ir taip sumažėtų pavojingų medžiagų koncentracija. Taip pat verta dažnai valyti dulkes, ypač vietas, kur vaikai žaidžia ar dažnai būna ant grindų, naudoti drėgną šluostę ar siurblį su HEPA filtru, kad ne tik pašalintume dulkes, bet ir sumažintume cheminius junginius jose.