Naujamiesčio karaimai: praeitis ir šiandiena

Šiemet, kai minimi Lietuvos karaimų metais, Panevėžio rajone, Naujamiestyje ir jo apylinkėse gyvena tik du karaimai. Tik du žmonės – Joana Samulevičiūtė ir Danielius Samulevičius – primena XVII–XVIII a. buvusią gausiausią karaimų bendruomenę Lietuvoje.  Nepaisant bendruomenės sunykimo, Naujamiestis savo renginiais įsitraukia į Lietuvos karaimams skirtų metų paminėjimą.  Naujamiesčio kultūros centras-dailės galerija, vykdydama projektą „Nepažinta Lietuvos karaimų istorija – regioninės istorijos paslaptys“ surengė kilnojamąją parodą, iš kurios stendų atgyja dešimtmečiais ir šimtmečiais matuojamos bendruomenės gyvenimo akimirkos. Parodą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio rajono savivaldybė. Parodos rengėjus konsultavo ir daug krašto įdomios informacijos pateikė istorikė  dr. Dovilė Troskovaitė.

Telkėsi Šiaurės Lietuvoje

Kaip teigia dr. Dovilė Troskovaitė,  ilgus metus didžioji karaimų dalis telkėsi ne Trakuose, kaip neretai šiandien manoma, o Šiaurės Lietuvoje – Panevėžyje Naujamiestyje, Biržuose, Pasvalyje.

„Nustatyti daugumos karaimų bendruomenių atsiradimo ir sunykimo priežastis keblu – šios nedidelės, iki šimto narių turėjusios gyvenvietės galėjo susiformuoti atsitiktinai, palankiai susiklosčius aplinkybėms ir atsiradus tinkamoms sąlygoms ūkinei veiklai – karčemų nuomai, prekybai. Nenuostabu, kad bendruomenių pradžią gaubia legendos, kurių dauguma susijusios su Vytauto asmeniu – pavyzdžiui, manoma, kad karaimai Naujamiestyje buvo įkurdinti dar Vytauto laikais kaip Upytės pilį aptarnaujantys sargybos būriai.  Išimtimi laikytinas tik Biržų bendruomenės atvejis – tai pirmoji periferinė gyvenvietė, susiformavusi iš Trakų bendruomenę dėl ūkio nuosmukio paliekančių karaimų ir gyvavusi iki pat XVII amžiaus pabaigos“, –  apie karaimų bendruomenių kūrimąsi Šiaurės Lietuvoje pasakoja mokslininkė.   

Karaimų bendruomenių dydis

Šaltinis: Dr. Dovilė Troskovaitė. Laiko užpustyti karaimų pėdsakai Šiaurės Lietuvoje, 2020
 
Naujamiestis – karaimų centras

Naujamiesčio karaimai pirmą kartą minimi 1658 metais. Kaip teigia istorikė, tuo metu ten jau buvo nemaža bendruomenė.

„Nors prasidėjus migracijai iš Trakų pirmąja karaimų bendruomene Šiaurės Lietuvoje tapo Biržai, tikrasis jų centras regione buvo Naujamiestis. Kodėl būtent jis? Pirmiausia tai buvo Biržų–Dubingių Radvilų latifundija – tikėtina, kad karaimai čia patraukė iš Biržų, kur didėjant žydų bendruomenei ir augant ekonominei konkurencijai jiems darėsi sunku pragyventi. Panašu, kad Naujamiestyje galiojo panaši tvarka kaip kitose Radvilų valdose, tad sąlygos bendruomenei atsirasti buvo žinomos ir palankios. Karaimų įsikūrimas sutapo su karo su Maskva piku – 1660 metais karaliui Jonui Kazimierui suteikiant vietinės reikšmės privilegiją, čia jau būta bendruomenės, nes prieš porą metų Naujamiesčio karaimai jau minimi tarp mokesčius mokančių bendruomenių, o aplinkinėse vietovėse gyvenusieji buvo priskirti jos jurisdikcijai. Daugelis jų – Šventežeris, Raguva, Saločiai – taip ir nesuformavo atskirų bendruomenių, o Panevėžys tokia bendruomene tapo tik baigiantis XIX amžiui“, – karaimų kūrimąsi dabartinio Panevėžio rajono Naumiesčio miestelyje apžvelgia dr. Dovilė Troskovaitė.

Pasak jos, Naujamiesčio, kaip svarbios, sėslios ir pajėgios bendruomenės, statusą liudija ir tai, jog čia stovėjo karaimų maldos namai, minimi jau 1676 m. ir vadinami karaimų sinagoga, buvo įkurtos bendros karaimų ir žydų kapinės. Kadangi Panevėžio karaimai neturėjo savo kapinių, jie mirusiuosius laidojo Naujamiestyje. „Pagal karaimų tradiciją velionį būtina palaidoti kuo anksčiau, geriausia iki saulėlydžio. Tokia praktika kėlė nemažai nepatogumų, tačiau suformavo ir unikalų karaimų istorijos objektą – šimtmečių senumo kapines, traukiančias ne tik turistų, bet ir mokslininkų dėmesį“, – pažymi istorikė.

Kuriam laikui Naujamiestis tapo naujuoju karaimų traukos centru, tačiau po 1710 m. didžiojo maro bendruomenei atėjo sunkūs laikai. „1755 m. kilo grėsmė bendruomenei netekti maldos namų, kurie už skolas buvo perėję į kreditorių rankas. Tais pačiais metais karaimų vaitui teko vykti į Krymą rinkti lėšų LDK karaimų bendruomenėms atkurti. Ar misija buvo sėkminga, nežinia, tačiau po dešimtmečio Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė bendruomenei leidimą sinagogą remontuoti, vadinasi, bendruomenei pavyko ją išpirkti. Gaila, tačiau bendruomenės narių skaičius net ir praėjus pusei amžiaus liko sumenkęs bene trečdaliu. Būtent Naujamiesčio karaimai davė pradžią Panevėžio karaimų bendruomenei. Ji buvo oficialiai registruota 1922 metais. Pamažu jos veikla įsibėgėjo – Ramygalos gatvėje, 66-uoju numeriu pažymėtame pastate, buvo įkurti bendruomenės namai, tapę Panevėžio karaimų kultūrinio gyvenimo centru. Netoliese, Sodų ir Ramygalos gatvių kampe, stovėjo kenesa“, –  Naujamiesčio karaimų bendruomenės saulėlydį apibūdina mokslininkė.

Apie kadaise Naujamiestyje gyvenusią gausią karaimų bendruomenę primena iki šiol čia veikiančios karaimų kapinės, kuriose palaidoti žymūs šio krašto karaimai. Tarp jų– poetas Šelumijelis Lopato (1904–1923), poetas ir vertėjas Jokūbas Maleckas (1889–1952), bendradarbiavęs Panevėžyje leistame karaimų žurnale „Onarmach“.

Pažinti karaimų kultūrą, karaimų virtuvę su degustacija  padeda „Švenčių kalvės“ parengta edukacinė programa „Lietuva ne Krymas, bet gimta šalelė“.

Apie karaimų gyvenimą Naujamiestyje primena ir 2008 metais aprobuotas miestelio herbas – jame pavaizduotas angelas ir karaimų genties ženklas (tamga) – dviragį ietigalį (senek).

Istoriją mena pastatai

Simboliška, kad kone 200 metų senumo istoriją menančiame name gyvena karaimė Joana Samulevičiūtė.

„Jame penkių kartų mano giminės istorija: gimiau ir užaugau aš, tėvas, senelis, o statė namą prosenelis. Todėl jaučiuosi tvirtai, nes jo sienose įsigėrusi giminės istorija. Tikslios datos, kada pastatytas namas, pasakyti negaliu. Jeigu būtų statę tėtis arba senelis, kuris gimė 1865 metais, galėčiau pasakyti, bet statė prosenelis, ir namui gali būti apie 200 metų“, – namo istoriją, susiliejančią su jos pačios gyvenimu, www.jp.lt pasakojo Joana ir priduria, kad šiame name galėjo ir daugiau kartų užaugti, jei ne karaimų tradicijos – jie šeimas kuria brandžiame amžiuje.

Ir jos pačios tėvai susituokė gan brandžiame amžiuje – tėvui buvo jau 40, o mamai – 32. Užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Dar vienas sūnus neišgyveno, mirė dvejų metukų. Tačiau, kaip teigia moteris, anksčiau būta gausesnių šeimų. Jos prosenelis užaugino penkias dukras ir vieną sūnų.

„Karaimams buvo labai svarbu mokėti skaityti ir rašyti. Mano tėtis buvo baigęs carinę pradžios mokyklą Naujamiestyje. Jis buvo labai raštingas žmogus. Labai gražiai ir be klaidų rašė, – pasidžiaugia  Joana Samulevičiūtė ir priduria. – Mes turėjome mokėti skaityti maldas iš maldos knygų. Maldos knygos surašytos hebrajiškai. Viską iš jų reikėjo išmokti ir atsiminti.“

Pasak Joanos Samulevičiūtės, labai gerai, kad šie metai paskelbti karaimų metais, net gyvendami kelis šimtmečius vieni šalia kitų, nelabai gerai vieni kitus pažįstame. „Kuo labiau žmonės pažįsta vieni kitus, tuo labiau vienas su kitu sutaria“, – Lietuvos karaimų metų svarbą apibūdina Naujamiestyje gyvenanti karaimė Joana Samulevičiūtė.