Ne mirti, o gyventi ateina

27 metai Krakėse veikia Švč. Mergelės Marijos savarankiško gyvenimo senelių globos namai. Juose dabar gyvena 21 garbaus amžiaus žmogus. Pokalbis su šių namų vadove Aldona Tamošaitiene vyko ne jos darbo vietoje, bet kieme, slepiantis nuo kaitrios saulės.

Kodėl būtent Krakėse atsirado tokie namai? Prisiminkime tą laikotarpį: aplinkui vos ne suirutė, vyko privatizacija, kurią kai kas vadino „prichvatizacija“, kai turtus dalijosi turčiai. Kas tokį gerą dalyką sugalvojo – steigti globos namus sulaukusiems senatvės?

Jų steigėjas – tuo metu Krakėse klebonavęs kun. Romualdas Ramašauskas. Jo dėka jie ir atsirado. Jis jiems vadovavo, o aš nuo pat pradžių  juose dirbu . Už tai, kad turime tokius namus, verta dėkoti jų įkūrėjui. Pačioje pradžioje gyveno 5–6, iki 10 žmonių. Kūrėmės mažesniuose nei dabar turime namuose Vasario 16-osios gatvėje. Ten dar gyveno ir žmogus. O šitame pastate, kurį matote, buvo vaikų namai. Kai jo gyventojus iškeldino į Juodkrantę, gavome jį. Dabar čia gyvena 21 žmogus.

Kaip tapote globos namų vadove? Gal esate psichologė ar pedagogė?

Buvau kultūros darbuotoja, tuo metu dar dirbau mokykloje. Kai pasiprašiau į šiuos namus, buvo 7 žmonės į vieną vietą. Tą konkursą laimėjau aš. Dabar dirbu tik čia.

Kodėl norėjote čia įsidarbinti? Gal dėl to, kad jutote ypatingą meilę seneliams, pagarbą jiems, gal turėjote kokią asmeninę patirtį?

Kaimynystėje yra vaikų darželis. Jeigu sakytų – rinktis darbą jame ar senelių globos namuose, be abejonės vėl  rinkčiausi pastaruosius. Dirbti su seneliais kažkodėl smagu, sekasi.

O ar savo senelius prisimenate?

Man buvo 17 metų, kai mirė viena močiutė, kitos netekau, kai jau buvau ištekėjusi. Jos mūsų šeimoje negyveno, tik nueidavome į svečius. Pati esu kilusi iš Vilkaviškio rajono. O Krakių senelių namuose pradėjau dirbti būdama 32 metų. Negaliu sakyti, kad iš močiučių kažką ypatingo gavau, jose kažką išskirtino mačiau ar nemačiau. Šis darbas – lyg kažkokia duotybė man, kad galėtum seną žmogų mylėti. Vienos globotinės, gulinčios ant patalo nuo vasario mėnesio, neatidavėme į slaugos ligoninę, patys ją slaugome. Perkame jogurtus, sūrelius ir valgydiname, kad tik ilgiau gyventų. O tai – jau  mūsų darbo indėlis. Nei taip, kad vieni gyventojai ateitų ir išeitų, o paskui juos kiti pakeistų. Tos kaitos mes visiškai nelaukiame.

Iš kur šių namų globotiniai?

Dauguma jų gyveno Kėdainių rajone. Būna, kad priimame ir iš kitų Kauno regiono rajonų, jeigu yra laisva vieta.

Turbūt patekti į šiuos namus susidaro eilė?

Sulaukiame skambučių apie galimybę čia apsigyventi, bet daugiausia prašo priimti gulinčius ant patalo. Mes tokių nepriimame. Turi būti vaikščiojantys. Jeigu nevaikšto, tai pasakome, jog mes – ne tokia įstaiga. Bet jeigu atgula ant patalo ir suserga pas mus, slaugome.

Tikriausiai tai nuošaliose vietovėse gyvenę, be artimųjų likę, bejėgiai senukai?

Keturis esame paėmę iš nakvynės namų, ten išgyvenusius po 10 metų. Iš karto jie buvo perspėti, kad pas mus nevartojamas alkoholis ir nerūkoma. Traukiantys dūmą turėjo atiduoti cigaretes ir nuo tos dienos raginome imtis saldainių. Pačioje pradžioje toleruodavome dar tokį dalyką. Pamačius, kad nebus tvarkos, gali sukelti gaisrą, ir norėdami išvengti kitokių skaudžių dalykų, visiškai uždraudėme rūkyti. Taip yra bene ketveri metai. Turime tris senoles, perkopusias 90 metų slenkstį ir globos namuose gyvenančias po 5–6 metus. Kai kas pasako, kad ateina gyvenimo pabaigti, bet pas mus atsigauna ir gyvena toliau. Dar vienas dalykas, kodėl kreipiasi į mus turbūt yra ta priežastis, kad neimame turto, nepretenduojame į jų namus. Pačioje pradžioje būna labai didelė gimtinės trauka. Pagyvenusiems 2–3 mėnesius kartais pasiūlau ją aplankyti (turime savo transporto priemonę). Bet kitą dieną pasako, kad iš čia niekur neis.

Kaip išsilaikote, kadangi nėra didelės globotinių pensijos? Juk reikia turėti lėšų ne vien valgiui įsigyti, kainuoja vaistai, patalpų priežiūra ir remontas.

Iš pensijų išsilaikome. Dar 10 proc. paliekame seneliams. Iš parapijos neimame nė vieno cento. Daržovėmis remia parapijos žmonės, nebūtinai ūkininkai. Nepirkdami jų, daugiau sutaupome kitiems dalykams. Gera valia mėsa aprūpina moteris, nenorinti savęs pagarsinti. Klebonas meldžiasi už tą žmogų, už jo sveikatą. UAB „Daumantai“ tiekia padažų, majonezų. Turime ir kitų rėmėjų, bet jų veiklą prigesino koronaviruso pandemija. Klebonas rūpinasi maistu, socialiniu darbu, skambučiais – aš. Taigi su juo dirbu sykiu.

Kaip paįvairinamas globotinių laisvalaikis?

Kai karšta, jie bijo eiti į kiemą. Skaito periodinę spaudą, turime dovanotų knygų bibliotekėlę.

96 metų globotinė Jadvyga, išlaikiusi puikią atmintį, besidominti poezija, kiti per televizorių žiūri krepšinio, futbolo rungtynes. Kalėdų, Velykų metu globos namų gyventojai sėda prie bendro stalo, dainuoja, linksminasi. Kelis sykius per metus einame į kiemą, kaičiame didelį katilą. Tą dieną klebonas gamina viralą ir jį dalija. Yra koplytėlė. Joje vyksta birželinės, gegužinės pamaldos, meldžiamasi sekmadieniais. Kas gali, eina į Krakių bažnyčią, dalyvauja Šv. Petro atlaiduose.

Pati aš liepos 6-ąją, pažymint Krakių 600 metų sukaktį, miestelio žmones vaišinau suvalkietiška žuviene, išvirta namuose iš mano vyro pagauto laimikio.

Nors šie namai – ne senolių, bet jiems būtinas dėmesys. Turbūt pasitaiko, kad jūsų akyse ir miršta?

Mūsų nėra daug, tik keturi. Tą darbą visi skirstomės lygiomis dalimis. Aš nebijau sauskelnių pakeisti, nevengiu absoliučiai nieko ir nevaidinu ponios. Išvažiavo kolegė į Šventąją, dirbu visus jos darbus. Nesvarbu, iš kokios šeimos senolis atėjęs, man jie visi vienodi. Man neįdomi jų praeitis, aš rūpinuosi jų dabartimi. Niekada neklausinėju, kaip jų namuose, kokie jų kontaktai su vaikais. Jeigu regiu susisielojusį, bandau tokį padrąsinti. Jeigu matau, kad netrukus iškeliaus į Amžinybę, pradedu iš lėto domėtis, kur jo giminių kapai, kur norėtų būti palaidotas. To imu klausinėti, kai žmogus silpsta. Piktumu nieko nelaimėsi. Jeigu pakelsi balsą, senukas nuo tavęs nusisuks, liks piktas ir nekalbės. Jeigu būna prastai nusiteikęs, stengiuosi to nepastebėti.

Manau, kad čia nepadirbtų vien dėl atlyginimo atėję. Kaip renkatės savo kolektyvo komandą? Juk su senoliais dirbti nelengva?

Padirbusi dvejus metus, viena moteris išėjo. Ne kiekvienas gali tvarkyti gulintį ant patalo. Toje komandoje yra ir mano vyras, įdarbintas ūkvedžiu. Jis daug kur padeda – juk fiziškai stipresnis už moteris. Saulius kartu su manimi dirba daug metų.

Atrodytų, kad pati globos namuose gulatės ir keliatės. Ar nuo to nejaučia skriaudos jūsų pačios vaikai?

Su vyru užauginome tris vaikus. Viena dukra iš Anglijos grįžo gyventi į Lietuvą, kita duktė ir sūnus dar toje šalyje. Aš pradėjau čia dirbti, švenčiant antrąjį sūnaus gimtadienį. Vaikai lyg ir užaugo senelių globos įstaigoje. Jie daugiau matydavo mane čia, o ne namuose. Galbūt vaikus truputį nuskriaudžiau. Užtat jie žino, kas yra senatvė. Grįžusi iš Anglijos, dukra globos namus aplankė su vyšnių, trešnių, augančių prie namų uogų kraitele.

Ar neturėjote problemų su koronaviruso pandemija? Kaip su vakcinacija?

Mūsų įstaigoje nebuvo nė vieno koronoviruso susirgimo. Nė vienas gyventojas ar darbuotojas juo nesirgo. Viena senolė, turėjusi gretutinių ligų, labai bijojo skiepytis. Patys senukai ją prikalbino. Paskui ji sutiko. Šiaip visi laukė vakcinacijos, abu skiepus „Pfaizer“ vakcina gavome vietoje. Seneliai šalutinių poveikių nepajuto, visiškai nekarščiavo. Pati sukarščiavau, gavusi antrą skiepą.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu geros kloties atsakingame ir garbingame darbe.