Nemokamas vanduo restoranuose – mokesčių mokėtojai už jį jau susimokėjo

Šią savaitę Seimas balsuoja dėl Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekto. Iki šiandien teisės aktas buvo derintas ir svarstytas 238 dienas. Visą tą laiką buvo taisomos pirmojo projekto varianto klaidos, nutolta tiek nuo įstatymo objekto, tiek nuo kliento interesų. Kitaip tariant, jau dabar projekto kaštai mokesčių mokėtojams yra dideli, o nauda – abejotina.

Iš pradžių užgimęs kaip projektas, įpareigojantis kavines ir restoranus savo klientams vandenį tiekti nemokamai, jis netrukus buvo sukritikuotas kaip galimai antikonstitucinis. Seimo teisės departamento ekspertai įvertino, kad reikalavimas viešojo maitinimo įstaigose tiekti klientams nemokamą vandenį pažeistų konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą.

Visgi idėjos „kažką daryti“ nebuvo atsisakyta – per 238 dienas buvo parengti dar trys įstatymo projektai, dėl kurių gautos trys Seimo teisės departamento išvados, dvi Teisingumo ministerijos išvados, vyko mažiausiai trys Seimo komiteto posėdžiai. Galutinė projekto versija sulaukė dar dviejų puslapių Seimo teisininkų pastabų. Nepaisant jų, apsispręsta dėl projekto balsuoti.

Apibendrinti derinimo rezultatą būtų galima taip: restoranuose ir kavinėse bus draudžiama klientui paprašius tiekti šulinio vandenį.

Pačiame projekte vartojama kiek rafinuotesnė formuluotė. Pagal ją viešojo maitinimo įstaigos „kartu su tiekiamu maistu klientų (pirkėjų) prašymu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu.“ Nors nebeliko pareigos tai daryti nemokamai, kyla dar daugiau klausimų. Viešojo maitinimo įstaigose jau dabar reglamentuojama, koks vanduo gali būti naudojamas maisto gamybai. O kas nustato vandentiekio vandens kokybę?

Įprastai vandentiekio vandens kokybę kontroliuoja geriamojo vandens laboratorijos, kokybę užtikrina patys vandens tiekėjai, o ne pačios viešojo maitinimo įstaigos. Pasitaiko, kad viešojo maitinimo įstaigos turi savo vandens filtrus, kurie gerina vandentiekio vandens kokybę. Tai jeigu restorano vanduo iš čiaupo yra geresnis už įstatymuose nustatytą – ar gresia baudos?

Ar buvo verta?

Šią savaitę minima Pagarbos mokesčių mokėtojams diena primena, kad mokesčių mokėtojai turi ne tik pareigas, bet ir teises. Viena jų – tai teisė į efektyviai panaudojamus mokesčius. Įstatymų leidybą yra finansuojama ne ko kito kaip mokesčių mokėtojų suneštų pinigų, todėl verta kelti klausimą ir dėl mokesčių mokėtojų teisės į optimalų viešąjį sektorių ir optimalią įstatymų leidybą.

Vyriausybės užduotas tonas optimizuoti viešąją tarnybą turėtų nuvilnyti ir per įstatymų leidybą. 238 derinimo dienos reiškia ne tik tai, kad reikėjo faktiškai mokėti atlyginimus už darbą tiems, kas vertino ir derino projektą. Bet ir už prarastus ribotus ir brangius laiko išteklius, kuriuos Seimo ir Vyriausybės atstovai galėjo skirti tokiems projektams, kurie neštų realią naudą mokesčių mokėtojams. Išteklių ribotumas yra ne tik mūsų kasdienos iššūkis, bet toks pat iššūkis ir valstybiniam sektoriui, kuriame sprendimai ir procesai nėra nemokami. Dėl to, kad jie yra dengiami mokesčių mokėtojų suneštomis lėšomis, o ne mokami iš „savo kišenės“ ar „pelno“, susidaro iliuzija, kad valstybiniai ištekliai yra neriboti. Juk tik jų pritrūkus – didinami mokesčiai.

Ieškant būdų optimizuoti įstatymų leidybą, svarbu prisiminti, kad pamatiniai jos principai įpareigoja ieškoti alternatyvų ir pasirinkti tą, kuri yra „pigiausia“ visomis prasmėmis. Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimai rodo, kad kitos alternatyvos negu priimti dar vieną įstatymą politikai nė nesvarsto. Geriamojo vandens įstatymo atveju jau pats rengėjas iškart išvardijo aibę iniciatyvų, kurių metu gyventojams buvo ir yra tiekiamas nemokamas geriamasis vanduo Vilniuje. O kaip pagrindinę problemą pažymėjo tai, kad nėra įstatymo, kuris reikalautų nemokamai tiekti vandenį viešojo maitinimo įstaigose.

Abejotina, ar įstatymo priėmimas yra efektyviausia priemonė spręsti su vandeniu stiklinėje susijusius klausimus.