Nerijus Mačiulis. Trūksta darbo ar darbuotojų?

Dar praėjusių metų pradžioje pagrindinė įmonių augimą stabdanti priežastis buvo darbuotojų trūkumas – su šia problema Lietuvoje susidūrė beveik kas trečia įmonė. Šiandien stebime jau kitokio pobūdžio problemą. Laisvų darbo vietų užregistruota mažiausiai per dešimtmetį, o nedarbo lygis pradėjo didėti.

Įdomu tai, kad prieš pusantrų metų buvo registruota rekordiškai daug laisvų darbo vietų – per 30 tūkst. Tuo pat metu Užimtumo tarnyboje buvo užregistruota daugiau nei 150 tūkst. bedarbių, kurie niekaip negalėjo arba nenorėjo užimti tų laisvų darbo vietų.

Kodėl net tuomet, kai rekordiškai didelė dalis įmonių negalėjo surasti darbuotojų, nedarbo lygis vis tiek siekė apie 6 proc.? Daugelyje pažangių Vakarų valstybių nedarbo lygis taip pat buvo panašus ar net didesnis nei Lietuvoje, tačiau yra ir siektinų pavyzdžių. Šiuo metu Norvegijoje nedarbo lygis siekia 3,6 proc., Čekijoje – 2,6 proc., o Šveicarijoje tik 2 proc.

Deja, Lietuvoje turime ryškią taip vadinamą struktūrinio nedarbo problemą – atotrūkį tarp rinkos poreikių ir bedarbių galimybių. Dėl to vienu metu daugeliui įmonių trūksta darbuotojų, bet tūkstančiai bedarbių negali susirasti darbo.

Kartais taip atsitinka dėl geografinės atskirties – bedarbiai gyvena ne ten, kur įmonėms labiausiai trūksta darbuotojų ir neturi galimybių arba noro keisti gyvenimo vietą ar kasdien keliauti didelius atstumus.

Dar viena aukšto struktūrinio nedarbo priežastis yra darbas šešėlyje (dažniausiai savarankiškas, o ne samdomas), tuo pat metu naudojantis ir socialinėmis išmokomis bei lengvatomis. Šį polinkį iš dalies atskleidžia faktas, kad Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių yra keliasdešimčia tūkstančių daugiau nei jų randa Valstybės duomenų tarnybos atliekami darbo rinkos tyrimai.

Vis tik svarbiausia priežastis yra tinkamų įgūdžių, žinių ir gebėjimų trūkumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje pagal tai, kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Deja, aukštasis išsilavinimas, ypač prastos kokybės, neužtikrina užimtumo. Daugelis pakankamų bazinių gebėjimų mokykloje neįgijusių abiturientų save darbo rinkoje realizuotų daug geriau tapdami šaltkalviais, slaugytojais, elektrikais ar tinkuotojais, nei bet kokia kaina siekdami aukštojo mokslo diplomo. Deja, neretai aukštojo mokslo institucijos įteikia diplomą, nesuteikdamos adekvataus išsilavinimo ir kvalifikacijos.

Tačiau net ir nepasisekus su formaliuoju išsilavinimu, šiandien kaip niekad yra daug galimybių gilinti žinias ir įgyti naujų kompetencijų. Vien Užimtumo tarnyba siūlo šimtus nemokamų formalių ir neformalių ugdymo programų, padedančių įgyti įvairiausias kompetencijas – nuo betonuotojo iki programuotojo.

Valstybės duomenų tarnyba skelbia, kad trečiąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis padidėjo iki 6,2 proc. ir buvo puse procentinio punkto didesnis nei prieš metus. Nors užimtų gyventojų skaičius vis dar augo, laisvų darbo vietų skaičius nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį. Ši tendencija nėra labai netikėta – kas antra įmonė dabar jau skundžiasi ne darbuotojų trūkumo, o nepakankamos paklausos problema. Todėl tikėtina, kad šiemet ir kitais metais stebėsime ir toliau didėjantį nedarbo lygį.

Tačiau senėjančioje ir mažėjančioje Lietuvoje nuolat bus opi kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problema. Iš dalies šią problemą spręs įsibėgėjanti automatizacija, robotizacija ir dirbtinio intelekto įdarbinimas. Tai matome jau dabar – per dešimtmetį Lietuvos pramonėje dirbančiųjų skaičius sumažėjo, tačiau gamybos ir eksporto apimtys padvigubėjo.

Dar vienas demografinių ir darbuotojų trūkumo problemų sprendimo būdų, kuriuo naudojasi daugelis pažangių valstybių, yra imigracija. Lietuvoje pastaruosius kelerius metus grynoji imigracija jau buvo teigiama. Deja, dažniausiai tai buvo žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, rečiau padėję įmonėms, kurioms trūksta programuotojų ir inžinierių.

Kai kurių Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad be tinkamos atrankos, kvalifikacijos tobulinimo ir integracijos politikos, vietoje abipusės ekonominės naudos atsiranda nepageidaujami šalutiniai efektai. Pavyzdžiui, Švedijoje gimusių gyventojų nedarbo lygis siekia apie 3,5 proc., o ten gyvenančių, bet gimusių užsienyje – per 15 proc.

Taigi, ateityje darbuotojų trūkumo problemą teks spręsti įvairiomis priemonėmis, bet pirmiausia teks tobulinti švietimo ir perkvalifikavimo programas, skatinti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų nuolatinį mokymąsi.