7 gegužės, 2021
XXI amžius

Nesinorėtų, kad Neringa taptų tik turtingų žmonių vasarviete

Raimonda Ravaityte-Meyer prie savo namų / asmeninio archyvo nuotr.

Šių metų šalies kultūros sostine tapusioje Neringoje jau beveik dešimt metų leidžiamas kultūros almanachas „Dorė“. Jame aktualizuojama šio krašto istorija, pasakojama apie Kuršių nerijos kūrėjus, išskirtinius paveldo objektus, apžvelgiami kultūros įvykiai. Su šio įdomaus kultūros almanacho sudarytoja ir redaktore, žurnaliste Raimonda RAVAITYTE-MEYER kalbėjomės apie šį leidinį ir gyvenimą Neringoje, šios išskirtinės vietos aktualijas.

Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su šiuo kraštu?

Pirmą kartą sovietmečiu tėvas atvežė į Nidos pionierių stovyklą. Buvau paauglė. Iš tos viešnagės didžiausią įspūdį padarė keltas – kelionė juo iš ano į šį krantą. O Nida visa savo esybe mane sugriebė daug vėliau. Būdama studentė į šią uždarą sovietmečiu teritoriją, ne visiems pasiekiamą, patekau dėl savo šeimos istorijos – sesuo ištekėjo už nidiškio. Tada ir įvyko tai, ko ir šiandien nesugebu sau paaiškinti, – mane nuolatos traukė sugrįžti į Nidą.

Su šiuo kraštu susipažinote ne žurnalistės akimis?

Baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, gavau paskyrimą dirbti Skuode. Kai pasipiršo neringiškis, ilgai negalvojusi nutekėjau į Neringą. Svarbu buvo, ne su kuo gyvensiu, o kur. 1988 metų gegužę atvykusi gyventi į Juodkrantę, žurnalistės darbo negalėjau tikėtis (Neringoje nebuvo nei laikraščio, nei radijo, nei TV), su tuo buvau susitaikiusi ir pasiryžusi dirbti kitus darbus. Į mokyklą mokytojauti nepriėmė, liko turizmas, šioje srityje dirbau ir užsidirbau pragyvenimui, išmokau verslo. Į žurnalistiką sugrįžau gal po dešimties metų pertraukos ir viską pradėjau iš naujo – mokiausi profesijos nuo pradžių. Atsimenu, pirmoji mano žinutė Klaipėdos miesto laikraštyje „Klaipėda“ buvo iš Juodkrantės. Pranešiau, kad Raganų kalno ekspozicijoje nugriuvo pirmoji skulptūra, kad šiam ansambliui reikia dėmesio. Tada į Neringą pradėjau žvelgti nepatyrusio žurnalisto akimis ir godžiai ieškojau temų – „Klaipėdos“ redakcija man įkūrė etatą Neringoje, jį reikėjo pateisinti.

Papasakokite apie nuolatinius Neringos gyventojus. Tokių juk gana mažai?

Neringoje gyvenamąją vietą yra deklaravę arti 5000, tačiau iš tikrųjų joje nuolat gyvena mažiau nei 2000 gyventojų. Kai su šeima apsigyvenau Juodkrantėje, joje buvo 700 vietinių, dabar – vos 400. Preiloje, kur dabar gyvenu, yra apie 150 vietinių, kažkada buvo tikrai 250. Pervalkoje dabar per 30 nuolatinių gyventojų. Gyvybingiausia yra Nida, ten veikia vaikų darželis, gimnazija, sporto, meno mokyklos, biblioteka ir muziejai, Nidos meno kolonija, yra dvi bažnyčios, gaisrinė, greitoji, girininkija ir vienintelis pusiasalyje prekybos centras. Į Nidą dirbti važiuoja nemažai preiliškių, kitų gyvenviečių žmonių. Dažnai pasvarstome: ateis laikas, kai Neringai merą išrinks ne vietiniai, o čia antruosius namus turintys žmonės.

Galima kalbėti tik apie Neringos ar atskirų jos miestelių – Nidos, Juodkrantės, Preilos – bendruomenes?

Kiekviena gyvenvietė – atskiras pasaulis. Man teko 12 metų gyventi Juodkrantėje, Nidoje peržiemojome tris kartus, o kai atvykome gyventi į Preilą, vietos „po saule“ reikėjo ieškoti iš naujo ir, man regis, čia dar nesu sava. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo turbūt sunkiau joje rasti bendraminčių. Preiloje veikia biblioteka, yra bendruomenės namai, tačiau pastebėjau vieną dalyką – žmonių čia niekas nejungia, jie visi atskirai, galbūt kažkokiomis grupelėmis ir bendrauja, tačiau nėra tokie susitelkę kaip juodkrantiškiai. Net pavydu žiūrėti į Juodkrantės bendruomenę, jos iniciatyvas, meilę savai vietai. Kai šios bendruomenės pirmininkė Sandra Berletaitė, reaguodama į Seimo ketinimus uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose, parašė „Facebook‘e“, žinia „susprogdino“ visą Lietuvą. Tekstas atsidūrė kaipmat spaudoje, apie pavojų netekti žvejybos amato, kaip Neringos tapatybės, Sandra kalbėjo visose televizijose, o svarbiausia – Įstatymo projektas dėl verslinės žvejybos buvo pašalintas iš darbotvarkės, o Seime surengtas posėdis, kuriame bendruomenė galėjo pasisakyti. Tikra sėkmė, kad Juodkrantė turi lyderę, kuri sugeba prisiimti atsakomybę.

Ar Neringos ir visos šalies kasdieninis bei kultūrinis gyvenimas esmingai skiriasi?

Negaliu žinoti, kaip „teka“ gyvenimas kituose Lietuvos miestuose. Kai palyginu ambicingą ir intensyvų kultūrinį Neringos gyvenimą su, pavyzdžiui, viena Vokietijos Fehmarno sala (Neringos miesto partneriu), kurioje man teko gyventi beveik ketverius metus, tai kontrastas akivaizdus. Neringa šiltuoju metų laiku tampa iš tikrųjų kultūros centru kasmet. Mes jau piktinamės, kad vienu metu vyksta visko per daug, kad reikėtų koreguoti vasaros programą. Daug menininkų Neringoje nori kurti, ši žemė juos traukia tarsi magnetas. Šaltuoju metų laiku gyvenimas sulėtėja – ateina atoslūgis, ir tada galima pasireikšti kuriančiai vietos bendruomenei.

O vietinių ir atostogaujančių žmonių žvilgsnis į Neringą?

Tai – labai platus klausimas, atskiro pokalbio tema. Dėl objektyvumo reikėtų net apklausos.

Jūs gyvenate Neringoje jau 30 metų. Save vadinate vietine? Nuo kada?

Niekur kitur nesu ilgiau gyvenusi nei Kuršių nerijoje. Čia gimė visi trys mano vaikai. Neringoje esu įsišaknijusi, ir tai yra labai stipru – jaučiuosi atsakinga už šią žemę, labai išgyvenu, kai vardan kažkieno ambicijų, noro įsiamžinti ar trumparegiškumo, neįsigilinimo yra aukojamos vertybės. Man regis, įsišaknijimas yra procesas – labai daug faktorių lemia, kodėl kažkokia vieta tampa tavo prigimtiniais namais, kodėl joje tau gera… Meilę savo vietai filosofas Arvydas Šliogeris pavadino filotopija, jo tekstai man ir paaiškino, kas su manimi yra nutikę Kuršių nerijoje. Tai susiję ne tik su aplinka (man, pavyzdžiui, reikia prieš akis vandenų platybės), tačiau ne mažiau svarbu surasti savo vietą bendruomenėje. O neringiškiai nėra linkę iš karto atlapoti durų, jie atvykėlį stebi, tikrina, turbūt kaip ir kiekvienoje mažesnėje bendruomenėje kažkur Lietuvos kaime.

Kokiomis aktualijomis dabar gyvena Neringa, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta vietovė?

Neringa yra sutrikusi. Ją užplūdo ratuoti vienadieniai turistai, ji dūsta nuo automobilių ir kol kas nėra jokio politinio sprendimo, kaip su tuo tvarkytis. Esu ne tik žurnalistė, bet ir gidė, turėdama laiko, pravedu ekskursijas, ypač mėgstu nedideles grupeles. Tai, ką praėjusią vasarą teko matyti plente prie Naglių gamtinio rezervato Pilkųjų (Mirusiųjų) kopų, negalėjome įsivaizduoti ir baisiausiame sapne. Automobiliai, autobusai buvo parkuojami tiesiog ant žolės (rezervate!), bet kur, nes aikštelė nėra numatyta tokiam turistų „desantui“. Pagalvoji, o kodėl nėra jokio turistų reguliavimo, kodėl Neringoje toks „neįgalus“ yra viešasis transportas?!… Nors mes savo noru siekėme, kad Kuršių nerija taptų UNESCO pripažinta pasaulio vertybe, tačiau jau 20 metų nesugebame parengti Kuršių nerijos valdymo plano, kuris yra privalomas.

Prieš 8 metus ėmėtės Neringos kultūros almanacho leidybos. Kodėl jis pavadintas „Dore“?

Dorė – medinis laivas su varikliu, kolektyvinėje žvejyboje pakeitęs šimtmečius naudotas burvaltes (jas įprasta vadinti kurėnais). Nors dorėmis žvejota neilgai (vėliau jas pakeitė metaliniai botai, išlikę iki šiol), jos reiškė perversmą žvejyboje – galėtume sakyti, tai yra kito laiko, kitų gyventojų simbolis (tiesa, dorėmis žvejojo ir Neringoje po Antrojo pasaulinio karo užsilikę senbuviai kuršininkai). Nebeatsimenu, kas pasiūlė šiuo vardu pavadinti naują neringiškių almanachą, tačiau vardas iš karto pritiko, nekėlė jokių abejonių.

Supažindinkite su „Dorės“ struktūra. Ką labiausiai stengiatės aprėpti ir papasakoti skaitytojams?

Pirmoji „Dorė“ buvo literatūros ir meno almanachas, ji pristatė Neringoje kuriančius vietos menininkus – rašytojus ir dailininkus. Vienam numeriui medžiagos užteko, o kas toliau? Nuo antrojo numerio tapusi sudarytoja ir redaktore pasukau „Dorę“ į kultūros atminties vandenis. Tai mane skatino daryti juodkrantiškės Klaipėdos universiteto docentės daktarės Nijolės Strakauskaitės knygos, publikacijos, viešos paskaitos apie kitokią, nežinomą Kuršių nerijos istoriją. Mokslininkė laužė ilgus dešimtmečius mums „įkaltus“ stereotipus ir kvietė pažinti tokią istoriją, kokia ji buvo, o ne tokią, kokia mums patinka ar yra patogi. Pasirodė, ne tik prieškario, bet ir pokario Kuršių nerijos istorija yra apaugusi mitais. Trokšdama sužinoti, o kaip buvo iš tiesų, pradėjau kalbinti garbingo amžiaus žmones ir užrašinėti jų prisiminimus – taip kaupėsi sakytinė istorija, mano galva, vertingiausia „Dorėje“ publikuota medžiaga.

„Dorė“ taip pat įsipareigojusi visuomenei pristatyti Neringoje teikiamos Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premijos laureatus. Džiaugiamės galėdami kalbinti Kuršių nerijai ir Prūsijos Lietuvai daug nuveikusius kultūros ir meno žmones. Jau ketvirti metai, kai Neringos mero premija įteikiama fotografui. Galvos skausmas, koks turi būti „Dorės“ viršelis, atlėgo – imame pripažintų fotografų vaizdus iš Kuršių nerijos. Nuo 5-ojo numerio pradėjome publikuoti metų svarbiausiųjų kultūros įvykių apžvalgą su nuomonėmis ir komentarais. Man pačiai labai brangios „Tikros istorijos“ – nedideli iš kažkieno lūpų išgirsti netikėti, paradoksalūs, kartais komiški pasakojimai.

Pasidalinkite savo atradimais leidžiant „Dorę“?

Pirmasis atradimas buvo, kai klaipėdietė kalbininkė profesorė mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė, komentuodama mokslo žinias apie Neringos asmenvardžio kilmę, nurodė, kad Lietuvoje pirmą kartą Neringos vardas mergaitei duotas 1931 metais Ukmergėje. Tai buvo Neringa Elena Listopadskytė. Šią žinią „Dorėje“ perskaitęs televizijos žurnalistas Juras Jankevičius, sušuko: „Aš pažįstu šią moterį, ji – geriausia mano mamos draugė“. Pavyko telefonu pakalbinti pirmąją Neringą ir publikuoti jos ir jos tėvelių nuotraukas. Ši publikacija, manau, labai svarbi Neringos miesto istorijai, nes vardo paplitimas labai daug pasako apie mūsų, lietuvių, santykį su Kuršių nerija.

Manote, kad Kuršių nerija yra ta vietovė, apie kurios istorinę praeitį žinome išskirtinai mažai?

Taip, žinome nepakankamai, ypač Vilniuje. Bet viskas keičiasi į gerąją pusę. Jaučiame didžiulį susidomėjimą lokalia istorija. Prieš kelerius metus tik vokiečių turistai užsisakydavo individualias ekskursijas, dabar tai daro vis daugiau lietuvių šeimų. Kita vertus, dar niekada Kuršių nerija nebuvo susilaukusi tokio didelio profesionalių mokslininkų dėmesio. Užpernai per metus išėjo trys mokslo darbai, skirti išskirtinai Kuršių nerijai, pernai išleisti net du vadovai po Kuršių neriją (vienas iš jų – ilgai lauktas architektūros gidas).

Jūsų akyse per trisdešimt metų Kuršių nerijoje, kai ten gyvenate, daug kas pasikeitė?

Labai daug. Išoriškai Neringa kur kas tvarkingesnė, tačiau labai brangiai sovietmečiu sukurta kurorto infrastruktūra yra sunykusi iki visiško minimumo, dėl nesuvaldyto privatizacijos proceso, beatodairiško pastatų paskirties keitimo daugelis poilsio namų ir viešbučių tapo atostogų apartamentais.

Man labai svetima, kai Neringą norima paversti steriliu kurortu. Savivaldybei įvedus švaros ir tvarkos taisykles, prieš keletą dešimtmečių Neringoje pradėta kova prieš naminius gyvulius, esą jie skleidžia nemalonius kvapus ir nepatinka turistams. Atsimenu, kai parašiau apie paskutinę Neringos karvę, tai tapo naujienų sensacija.

Neringoje beveik neliko miškininkų, girininkijų skaičius, kaip dabar sakoma, „optimizuotas“, o miškai po didžiojo Juodkrantės gaisro atiduoti administruoti Kretingos urėdijai. Kažkada valstybė darė viską, kad Neringoje rastųsi šeimininkai: įsteigė respublikinio pavaldumo miestą (anoks čia miestas, kai užstatytos teritorijos yra vos 4 procentai!), savarankišką miškų urėdiją. Dabar procesai vyksta atbuline eiga… Matome, kaip grubiai Neringos miškus tvarko ūkininkai iš Kretingos. Visiškai nesuprantama valstybės politika dėl verslinės žvejybos. Užsimota sunaikinti natūralų gyvenimą, kad liktų kažkoks sterilus turtingų žmonių apartamentų „rojus“.

Visi šie „vajai“ yra nukreipti pirmiausia prieš vietos bendruomenę, ji ir taip yra trapi, sumenkusi ir pažeidžiama. O be vietoje gyvenančių žmonių Neringos neįsivaizduoju.

Ar esate šiuo klausimu optimistė?

Viskas priklausys nuo valstybės politikos. Nemažai politikų, žymių žmonių Neringoje turi antruosius būstus. Nesinorėtų, kad Neringa taptų tik turtingų žmonių vasarviete, tarsi dar vienu miegamuoju rajonu. Žinau salą Vokietijoje, kurioje yra taip įvykę. Labai to nelinkėčiau Neringai. Tai būtų labai ne pagal UNESCO Pasaulio paveldo saugojimo principus.

Kaip manote, kuo šio krašto gyventojams bus ypatingi 2021-ieji, kai Lietuvos kultūros sostine tapo Neringa?

Niekas negalėjo numatyti, kad mus užklups koronaviruso pandemija, ir gyvenimas bus paralyžiuotas, ypač kultūrinis. Atsimenu, kaip džiaugėmės, kai susivienijusi Neringos kultūros bendruomenė pateikė ambicingą paraišką „Neringa – kultūros sala“, kuri Kultūros ministerijos skelbtame konkurse nurungė ne vieną miestą. Svarbu buvo mums patiems susivokti, kokios yra mūsų stiprybės ir silpnybės, kokie galimi sprendimų būdai. Visi esame pavargę, nepakantūs, pernelyg kritiški, net pikdžiugiški. Tapę Lietuvos kultūros sostine, nepadarysime stebuklo (to ir nesiekėme!) – pagrindinės koncertų ir kino salės, parodų erdvės nebus – „Agilos“ rekonstrukcija užtruks, bet po metų ar kitų turėsime šiuolaikinius poreikius tenkinančią naujos statybos renginių erdvę. Tai bus daug metų lauktas pokytis. Turime suvokti – kultūros sostinė nėra salės, trinkelės, gatvių remontas. Šiandien gyvenimas ne vien Neringai – kultūros sostinei – tapo iššūkiu! O dabar – neabejoju – kultūros žmonių laukia labai sunki, o dalyvių – labai įdomi, pilna fantastiškiausių idėjų Neringos – Lietuvos kultūros sostinės – programa, kuri, jei nebus kažkokių force major, startuos birželio 12 dieną.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės Neringai ir neringiškiams.

 

Kalbėjosi Daiva Červokienė

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


17 birželio, 2021

Barstyčiai, vos tik gavę Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulą, suaktyvėjo, suklestėjo, suspindėjo! Barstyčių bendruomenės nariai išpuošė visą miestelį įspūdingomis mitologinėmis […]

9 birželio, 2021

Pavasarį prasidėję Gargždų žydų žudynių ir užkasimo vietos sutvarkymo darbai – baigti. Prieš tris dešimtmečius įamžintoje atminimo vietoje liko tik […]

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
7 birželio, 2021

Lietuvos jūrų muziejus visus šiuos pandeminius metus skyrė ekologijos temai, pristatydamas distopinį kubą – laiko kapsulę, perkeliančią į 2050-uosius „14 m3 2050 […]

7 birželio, 2021

Šio sekmadienio popietę Skuodo motodrome draugiškų rungtynių metu savo taktines ir strategines gudrybes pademonstravo Skuodo motobolo komanda „Bartuva“ ir Radviliškio […]

2 birželio, 2021

Klaipėdoje atnaujinta dar viena viešoji erdvė – gyventojams jau atverta rekonstruota Ferdinando aikštė. Kiekvienas čia apsilankęs ras ne tik šiuolaikiškai […]

R. Bagdonavičienė
1 birželio, 2021

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (LPPARA) paskelbė kasmetinius „Lietuvos eksporto prizo“ ir „Lietuvos metų verslininkės“ apdovanojimų laimėtojus. Konkursas […]

su Virgina Asnauskiene
31 gegužės, 2021

kultūros ir švietimo žmones, bendruomenes – 2020 metais prisidėjusius prie rajono sėkmės ir garsinimo. Jiems įteikti tradiciniai „Pajūrio medžiai“ – […]

27 gegužės, 2021

Seimo Antikorupcijos komisija rekomendavo Palangos miesto savivaldybei ir valstybės įmonei Turto bankui nustatyti, ar padaryta turtinė žala Palangoje esančiai vilai […]

Artūro Milkinčio nuotr.
20 gegužės, 2021

Sekmadienį (gegužės 16 d.), Palangoje buvo paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Ta proga Palangos Švč. Mergelės Ėmimo […]

Agluonėnai
19 gegužės, 2021

Artėjant vasarai, „rūbus“ keičia ir miestai bei miesteliai: viešos erdvės pražysta akis maloniai džiuginančiais gėlių žiedais. Klaipėdos rajone vis labiau […]

Šeiko šokio teatras, spektaklis-ekskursija „Užpustyti“, nuotr. Kemel photography
18 gegužės, 2021

2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinė Neringa, savo visų metų programą žyminti šūkiu „Neringa – kultūros sala“, gegužės 19 d., trečiadienį, keliasi […]

18 gegužės, 2021

Už aukštus pasiekimus muzikos srityje 11-osios Ernsto Vicherto premijos laureatą Dovydą Žemgulį šiandien oficialiai pasveikino Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas. […]

Naujausios muziejaus ekspozicijos „Nuo žagrės iki šturvalo. Jūrinė Lietuva 1900-1940 m.“ / Alfonso Mažūno nuotr.
17 gegužės, 2021

Gegužės 18-ąją minimai Tarptautinei Muziejų dienai Lietuvos jūrų muziejus skiria du renginius: virtualų ir tikrą. 18 dieną Lietuvos jūrų muziejaus […]

Knygomatas
14 gegužės, 2021

Prieš porą metų Klaipėdos prekybos centre „Akropolis“ atsirado naujovė – knygų skolinimo automatas, iš kurio bet kada buvo galima pasirinkti […]

Dainaus Labučio nuotr.
7 gegužės, 2021

2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinė Neringa spaudos atstovams pristatė projektą „Kultūros sala“, kviečiantį atrasti ramybę ir įkvėpimą bei pasinerti į naujas […]

7 gegužės, 2021

Šiandien Lietuvos kurortai ir kurortinės teritorijos pirmą kartą turizmo sezono naujienas pristatė bendrame virtualiame renginyje. Jame buvo aptarti pandemijos keliami […]

4 gegužės, 2021

Neringos savivaldybė kartu su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka skelbia stipendijos rašytojui, reziduojančiam Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, konkursą. […]

4 gegužės, 2021

Nors Klaipėdos rajonas dar neperžengė pavojingos 100-ui tūkstančių gyventojų tenkančios 200 susirgimų koronavirusu atvejų ribos ir į mokyklas pradinukai gali […]

4 gegužės, 2021

2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinė Neringa, savo visų metų programą žyminti šūkiu „Neringa – kultūros sala“, gegužės 8–19 d. keliasi į […]

30 balandžio, 2021

Laimėjusi Europos jaunimo sostinės (EJS) titulą 2021 metais, Klaipėda pasiryžo pokyčius inicijuoti ne tik savo mieste, bet ir už jo […]