Noras padėti turėtų tapti šviesiausia epidemija
„Praeitis nėra tik praeitis: buvusių įvykių pasekmės tęsiasi dabartyje. Ateitis irgi nėra vien tik tai, kas dar bus: ji kuriama čia ir dabar – sakęs kunigas Kęstutis Palikša. Dar, rodos, ne tokioje gilioje praeityje Turmanto seniūnijoje vienas prie kito buvo Bieliūniškių ir Sauliakalnio kaimai… Deja, jie likę tik prisiminimuose, nes jau keli dešimtmečiai, kai melioracijos gniaužtų viskas išlyginta – buvusiame Sauliakalnio kaime (čia gyveno Janinos seneliai) dar likę keli ąžuolai ir liepos, kurie lyg liudininkai byloja, kad čia virė gyvenimas – kiekvienoje gryčioje krykštavo būreliai vaikų, buvo auginami gyvuliai, dirbama žemė… Šių kaimų gyventojai šventadieniais eidavę į Smalvų bažnytėlę, o vaikai kulniuodavę į Lupenkos mokyklą. Bet laikas negailestingai viską išbraukė – atlikus melioraciją, gyventojų dauguma persikėlė į Smalvas. Iš pradžių gyvenimas čia virte virė. Bet štai dabar mokyklų jau nei Smalvose, nei Lupenkoje nebelikę… Bieliūniškyje, kuriame buvusi ir Lietuvos policininkų būstinė, gimė ir gyveno Janina. Ir nesvarbu, kad mažytėje trobelytėje glaudėsi didelė šeimyna, tačiau čia visada buvo ypatinga pagarba ir meilė Žmogui.
Janina Balsytė, baigusi Zarasuose vidurinę mokyklą, nuo 1967 metų pradėjo dirbti apskaitininke tuometiniame M.Melnikaitės kolūkyje. Kadangi reikėjo ir žinių, ir diplomo neakivaizdžiai mokėsi ir baigė Vilniaus žemės ūkio technikume buhalterinę apskaitą. Kolūkyje išdirbusi 13 metų, nuo 1980 metų pradėjo dirbti Zarasų Dujų ūkyje – čia ir dirbo iki pensijos.
Rankdarbiai – nuo pat vaikystės mėgiamas Janinos užsiėmimas: nors tuo metu nebuvo nei virbalų, nei siūlų – megzti tekę ir ant ištiesintų geležinių virbų, ant medinių pagaliukų… Rankdarbiams ji ir dabar skiria visą savo laiką – štai pernai žiemą turėdama laiko pasiuvo ir vąšeliu apnėrė užtiesalus visiems Smalvų bažnyčios altoriams. Bendruomenės nariai spėjo pakuždėti, kad Smalvų bažnyčioje Kalėdų eglė buvo papuošta Janinos nertais trispalviais burbulais, o Beatliejus – nuostabiais angeliukais ir snaigutėmis.
Džiugu, kad Janinos žinios ir prisiminimai papildė Smalvų bažnyčios istoriją: 20 amžiaus pradžioje jos senelis Vincentas Dumbrava (Mamos Tėvas) nusipirko Sauliakalny žemės ir pradėjo zakristijonauti Smalvų bažnyčioje. Jis nemokėjo lenkų kalbos (tose apylinkėse buvo daug šnekančių lenkiškai).
Gal tikėjimas ir perduotas iš prasmingos senelio tarnystės ir gyvenimo: be Bažnyčios Janina savo gyvenimo neįsivaizduojanti – nuo pat mažens į ją sekmadieniais skubėdavo su visa šeima. Nors padėti niekada ir anksčiau neatsisakydavo, nes bažnyčią tvarkiusios moterys buvo vyresnio amžiaus, nuo 2009 metų ji tvarko Smalvų bažnyčią – plauna drabužius, pasodina gėlių, pina vainikus („kai buvo kunigo Povilo Klezio primicijos, vainikus teko pinti iki 3 val. nakties – vėlokai buvo sumąstyta“, – šypsosi Janina, – ir priduria, kad galbūt todėl ir įstrigo atmintin).
„Laikas, skirtas Bažnyčiai, tikrai buvo naudingas: Dievulis visada mane globojo – niekada neturėjau didesnių konfliktų ar nesutarimų“ – džiaugiasi Janina, kad rimtesnių sveikatos problemų neturinti, o ir lūžusi koja sėkmingai sugijo. Šiemet Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės Bažnyčioje Sutvirtinimo sakramentą teikęs vyskupas Darius Trijonis įteikė padėką už tarnystę bažnyčiai. Šis įvertinimas Janinai labai svarbus, kaip ir kanauninko Stanislovo Krumpliausko įteikta padėka (teikė kraštiečiams), kai 2009 metais buvo šventinamas Angelas, iškilęs Smalvų viduryje, kad globotų ir saugotų kaimą.
Su didele pagarba Janina kalba apie Smalvose kunigavusius – Marijoną Savicką – prisimena, kaip visa Smalvų bendruomenė gailėjo, kad jį perkėlė į Mielagėnus. Jam kunigaujant buvo grąžintas Bažnyčiai priklausęs klebonijos pastatas, atliktas remontas. Šis kunigas (kaip ir kunigas Julius Baltušis) net pagiedoti į laidotuves ateidavęs, dabar jau a.a.kunigas Alfonsas Merkys buvęs uždaresnis, tačiau be galo nuoširdus ir dvasingas. Janina sako, kad sekmadienių visada laukianti, nes Smalvos dabar turi du nuostabius kunigus, aptarnaujančius ir Visagino parapiją: vikarą Miroslav Anuškevič ir kleboną Vidmantą Rudoką. Bažnyčioje suburtas Vilmantės Valiūnienės chorelis, kuris mielai gieda per Šv. Mišias.
Janina visada mėgusi keliauti – aplankiusi Užkaukazę ir Užkarpatę, Archangelsko sritį, Bulgariją, Lenkiją. Buvusi ir Šventojoje žemėje. Čia įspūdžiai patys giliausi: viskas tiesiog nepakartojama.
„Galima taip smarkiai glausti prie krūtinės praeitį, kad glėbyje nebelieka vietos dabarčiai“ – teigė skaitytojams Jan Glidewell, amerikiečių žurnalistas. Iš tiesų Janina nenuilstanti bendruomenės narė: visada mielai talkinanti ten, kur tik prireikia jos pagalbos. Daug gražių žodžių apie Janiną išgirdau ir iš bendruomenės narių. „Senatvėje laikas ėmė bėgti kažkaip greičiau: pirmadienio rytas – ir jau penktadienio vakaras. Gyvenimas visada suteikia džiaugsmo, kai gali padėti kitiems. Niekada neatsisakau pagelbėti, kai kviečia, kai prašo“, – kalba Janina ir priduria, – kad tiesiog jaučianti pareigą, nes atsakinga ne tik už save – atsakinga ir už šalia esantį.“ Janina savo šeimos nesukūrė, tačiau visada rūpinosi brolio vaikais – kartus su brolio šeima ir gyvenanti Smalvose, padedanti. Ypatingai džiaugiasi, kad nė vienas nuo tikėjimo nenusisukęs.
Prancūzų rašytoja Žorž Sand akcentavo, kad „Gyvenimas užkrečiamas – kaip ir liga“… Taip norėtųsi, kad mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir begalinis noras – padėti – taptų šviesiausia mūsų tautos epidemija…
