Nuo „Lietuvaitės“ iki undinėlės: M. Gaubo kūryba vėl sugrįžo į Palangą
Palangoje atsirado naujas meno akcentas – skulptoriaus Martyno Gaubo kūrinys „Undinėlė, valganti ledus“. Žaisminga, nuo įprasto undinės įvaizdžio nutolusi skulptūra tapo vieno naujausių kurorto apartamentų projektų meniniu akcentu ir pratęsė M. Gaubo kūrybos istoriją Palangoje.
Specialiai projektui „Vandens formos“ sukurta skulptūra pristatyta šių metų birželį. Ji įrengta projekto vidiniame kieme ir tapo viena pagrindinių jo meninės koncepcijos detalių.
Undinėlė – ne iš pasakos
„Undinėlė, valganti ledus“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip lengvas ir žaismingas pajūrio kūrinys. Tačiau būtent tokio rezultato ir siekė M. Gaubas.
Menininkas pasakojo, kad gavęs pasiūlymą sukurti skulptūrą projektui parengė ne vieną eskizą, tačiau galiausiai buvo pasirinkta būtent undinėlė. Kūrinio idėja susijusi su vandens, pajūrio, kurorto ir atostogų nuotaikomis. Kartu menininkas norėjo atsitraukti nuo tradicinio pasakiško undinės vaizdinio ir sukurti personažą, kuris atrodytų artimesnis realiam žmogui.
Skulptūros pavadinime esantys ledai taip pat nėra atsitiktinė detalė. Visas „Vandens formos“ projektas sukurtas remiantis skirtingomis vandens būsenomis – vandeniu, garais ir ledu, todėl skulptūra tapo savotišku šios koncepcijos pratęsimu.
M. Gaubo kūrybai apskritai būdingas žaismingumas, humoras, netikėti personažai ir noras žiūrovą nustebinti. Pats menininkas yra sakęs, kad siekia kurti gyvą, akį traukiantį meną, kuris nepaliktų abejingų.
Gaubo „Lietuvaitė“ Palangoje sukėlė audrą
Naujoji skulptūra įdomi ir dėl kito M. Gaubo kūrinio, kurio istorija su Palanga susijusi gerokai audringiau. Tai – „Lietuvaitė“, prieš kelerius metus kurorte sukėlusi nemažai diskusijų.
2020 metais prie Palangos viešbučio „Žilvinas“ pastatyta skulptūra vaizdavo nuogą moterį. Kūrinys viešojoje erdvėje išbuvo neilgai – dėl jo buvo gauta gyventojų skundų, o Palangos miesto savivaldybės administracija pareikalavo skulptūrą pašalinti iš viešos vietos.
Situacija sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Vieniems „Lietuvaitė“ pasirodė provokuojanti, kiti ją vertino kaip menininko bandymą kalbėti apie kūną, grožio standartus ir visuomenės požiūrį į žmogų.
Pats M. Gaubas tuomet sakė, kad skulptūrą kūrė ne kaip įžeidžiantį ar pašiepiantį objektą. Menininkui buvo įdomu, kodėl dalis žmonių į skulptūroje pavaizduotą kūną reagavo taip, tarsi tai būtų realus žmogus, o ne meno kūrinys.
„Lietuvaitės“ istorija taip pat parodė, kad viešosiose erdvėse eksponuojamas menas gali tapti ne tik miesto puošmena, bet ir visuomenės diskusijų objektu. Kūrinys iš Palangos buvo išgabentas, o pats M. Gaubas tuomet teigė, kad skulptūrą ketina eksponuoti kitose vietose.
Nuo provokacijos – iki žaismingo pajūrio simbolio?
Praėjus keleriems metams M. Gaubo kūryba Palangoje sugrįžo visiškai kitokiame kontekste.
„Lietuvaitė“ buvo kūrinys, kuris provokavo ir skatino diskusiją apie kūną, grožio standartus bei tai, kas apskritai priimtina viešojoje erdvėje. Tuo metu pristatyta „Undinėlė, valganti ledus“ yra gerokai lengvesnio charakterio – joje daugiau humoro, vasariškos nuotaikos ir žaismingumo.
Vis dėlto abu kūriniai turi vieną bendrą bruožą – jie nėra visiškai neutralūs dekoratyviniai objektai. M. Gaubui svarbu, kad jo skulptūros turėtų charakterį, būtų pastebimos ir sukeltų žiūrovo reakciją.
Šiandien „Undinėlė, valganti ledus“ tapo vieno Palangos apartamentų projekto meniniu akcentu. Projekto autoriai siekė architektūrą, interjerą, kraštovaizdį ir meną sujungti į vieną visumą, todėl skulptūra čia nėra atsitiktinis dekoratyvinis elementas.
Palangoje daugėja meno akcentų
Naujoji M. Gaubo skulptūra taip pat rodo platesnę Palangos tendenciją – menas vis dažniau tampa neatsiejama naujų architektūros projektų dalimi.
„Undinėlė, valganti ledus“ įrengta privačioje teritorijoje, todėl tai nėra nauja Palangos miesto savivaldybės viešojoje erdvėje pastatyta skulptūra. Tačiau kūrinys papildo kurorto meno žemėlapį ir dar kartą primena, kad Palanga šiuolaikiniam menui tampa vis įdomesne vieta.
O M. Gaubo „Lietuvaitės“ istorija išlieka savotišku priminimu, kad meno kūrinys viešoje erdvėje gali sukelti gerokai daugiau diskusijų nei tik klausimą, ar jis gražus.
Galbūt būtent tai ir yra vienas svarbiausių M. Gaubo kūrybos bruožų – jo skulptūros ne visada leidžia praeiti pro šalį jų nepastebėjus.
