25 gegužės, 2020
Jūratė Mičiulienė

Pagonys ant dubenuotųjų akmenų niekada ugnies nekūreno. Kas tie XXI a. vandalai?

Paveldosaugininkus pastaruoju metu neramina vis pasitaikantys ugnies kūrenimai ant dubenuotųjų akmenų, kurių daugelis yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Visi jie – mūsų kultūros paveldas, bylojantis apie tose vietose buvusias pagoniškas šventvietes. “Vaizdinys, kad dubenuotieji akmenys yra senovės aukurai, yra klaidingas, bet labai gajus. Akivaizdu, kad kažkur edukacijoje buvo padaryta didžiulė spraga, jog toks vaizdinys įsišaknijo”, – sakė Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vedėja Donata Armanavičienė. Pasak jos, su tokiais vandalais jau daugelį metų kovoja Gražutės regioninio parko Zarasų rajone darbuotojai. Kiek berašo informuociniuose stenduose, vietinėje spaudoje, feisbuko paskyroje, prašydami nekūrenti ugnies ant Lūžų dubenuotojo akmens, vis randa akmenį apdegintą. Lūžų akmuo stūkso į Kultūros vertybių registrą įrašytoje Lūžų senovės kulto vietoje, Antalieptės apylinkėse. Panašu, kaip taip elgiasi save laikantys senovės baltų tikėjimo tęsėjai. Apmaudu, kad jie nelabai susipažinę su tokių apeigų tradicijomis.

Šventvietės išniekinimas

Yra duomenų, kad ši Šavašos slėnyje esanti senovės lietuvių šventykla gyvavo iki XV-XVII a. Būtent iš šios šventyklos išlikęs ir Lūžų akmuo su dubeniu. Ugnis čia degdavo dar apie 200 metų įvedus krikščionybę. Tačiau kuriama ji buvo ne ant dubenuotojo akmens, o šalia įrengtame aukure. Daryti archeologiniai tyrimai patvirtino, kad Lūžų akmuo stovi kadaise iškastos duobės pakraštyje. Duobės dugnas buvo išgrįstas to paties akmens nuoskaldomis. Būtent tokiose duobėse ir rusendavo aukurai.

Kaip teigė šį akmenį restauravęs archeologas, profesorius dr. Vykintas Vaitkevičius, ugnies kūrenimas akmenį labai gadina. „Atsiranda ertmės, akmuo skilinėja. Įtrūkimai didėja ir žiemą skverbiantis vandeniui, ledui. Po to daug rūpesčių iškyla mėginant tokius sužalotus akmenis išsaugoti, ertmes užpildyti apsauginėmis priemonėmis, – pasakojo archeologas. –  Ugnies kūrenimas Lūžų akmeniui tiesiog pragaištingas. Akmuo buvo taip išdegintas, pilnas įtrūkimų, kad dubenyje vanduo negalėdavo užsibūti, visas per įtrūkimus išbėgdavo. Pernai bandėme glaistyti, restauruoti. Atrodo, kad pasisekė įtrūkimus užgydyti. Jei vėl kūrentojai nesugrįš. Blogiausia, kad tokie atvejai plinta kaip liga. Susidaro įspūdis, kad įrengtų informacinių stendų jie net neskaito. Prie Lūžų akmens su Gražutės regioninio parko darbuotojais pastatėm stendus, bet vis rasdavome sunaikintus, vos ne kas savaitę reikėjo vis naujus vežti.“

Klaidinantys pavyzdžiai – net per televiziją

Pasak archeologo, dubenuotieji akmenys būdingi išskirtinai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai – paplitę Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, bet niekada neperžengė Livonijos sienos, išskyrus kelis atvejus Latvijos pasienyje su Lietuva. „Tiksliai nepamenu, kada buvo užfiksuotas pirmasis ugnies deginimo ant dubenuotojo akmens atvejis. Turbūt pirmasis tai pradėjo viešinti Vidmantas Balkūnas. Rašė apie tai ir Denisas Nikitenka. Matyt, taip besielgiantys neskaito. Liūdniausia, kad yra ir išsilavinusių žmonių, kurie rodo tokį prastą pavyzdį. Kai per televiziją pamatai, kad ugnis ant akmens užkuriama ir Prezidentei dalyvaujant, tai belieka tik už galvos susiimti“, – sakė V. Vaitkevičius.  Jis apgailestaudamas prisiminė “Lietuvos televizijos” dokumentinę apybraižą, skirtą Vydūno 150-osioms gimimo metinėms (2018 m.). „Filme „Išminties mylėtojas“ ant šventojo Rambyno akmens nors ir ne malkos buvo uždegtos, o žolės, bet vis tiek  – ant akmens, ko negalima daryti. Tai ne tik kenkia akmeniui, bet ir platina klaidingą vaizdinį“, – sakė V. Vaitkevičius. Archeologas ir pats asmeniškai, ir kartu su kolegomis iš  VšĮ „Prigimtinės kultūros institutas“ rūpinosi sužaloto Rambyno šventojo akmens išsaugojimu ir restauravimu.

Rambyno akmeniui teko uždėti „kepurę“

Rambyno švenvietė, pasak V. Vaitkevičiaus, matė daug ką.  „Kai 1811 metais vokietis malūnininkas iš Bardėnų šį akmenį suskaldė, brangindami net jo skelveldras, žmonės išsinešiojo po namus. Didelę akmens dalį, padėję į namo pamatą, išsaugojo aušrininko Martyno Jankaus tėvai, – pasakojo V. Vaitkevičius. – Namui sudegus M. Jankus 1928 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, apskaldytą akmenį užkėlė ant Rambyno aukuro-židinio. Siekiant sustiprinti įspūdį, ant akmens tada buvo iškalti Gediminaičių stulpai. 1939 metais, Klaipėdos kraštą okupavus hitlerininkams, nacionalsocialistai akmenį nuritino į paupį. 1975 metais du jaunuoliai akmenį surado, atgabeno ant kalno. Tačiau partiniai veikėjai vėl nuvertė žemyn. Ir tik 1988 metais šventakmenis sugrįžo ant Rambyno“.

2017 metų rugpjūtį pastebėta, kad M. Jankaus išsaugotas šventakmenis sužalotas ugnimi: raudonas granitas giliai sueižėjęs nuo nežinoma ranka ant akmens užkurto laužo. Artėjant žiemai ir baiminantis, kad svyruojant temperatūrai į akmens plyšius patekęs vanduo jo galutinai nesuskaldytų, imtasi gelbėjimo darbų, kuriuos inicijavo ir finansavo VšĮ „Prigimtinės kultūros institutas“. Skalūnine derva buvo užpildytos atsiradusios ertmės, akmuo padengtas apsauginiu sluoksniu, padaryta gipsinė viršaus atlieja, pagal kurią pagaminta bronzinė „kepurėlė“ su krašteliais ir taip uždengtas akmuo. „Tai kartu ir papildoma apsauginė priemonė nuo ugnies kūrentojų nederamose vietose. Ugniavietė įrengta už dešimties metrų nuo šventakmenio“, – pasakojo V. Vaitkevičius.

Archeologą piktina ir menininko Kazimiero Mizgirio elgesys. „Kad į savo galeriją Nidoje atsigabeno nusipirktą dubenuotąjį akmenį, į tai dar galima numoti ranka, bet kad jis toliau skleidžia prastą pavyzdį, tylėti negaliu. Turistams daroma atrakcija – ant akmens uždegama ugnelė. Ir jam nė motais, kad kiekvienas užkūrimas dubenuotąjį akmenį skaldo“, – sakė V. Vaitkevičius.

Akmenį sudegino per teatralizuotą šventę

Galbūt skaudžiausias atvejis, pasak V. Vaitkevičiaus, nutiko Joniškio rajone, Kalnelyje, kai buvo visiškai sunaikintas ant Sidabrės piliakalnio buvęs dubenuotasis akmuo. 1290 metais kalavijuočių sudegintos  žiemgalių Sidabrės pilies vietą žymi supilta kalvelė ir iš apylinkių atgabentas dubenuotasis akmuo. 2014 metais šioje vietoje rengiant šventę, bendruomenei gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, dalyvaujant istoriją puoselėjantiems karybos ir amatų klubams, buvo surengtas teatralizuotas pilies padegimas. Kartu su šiaudinės pilies maketu liepsnose pražuvo ir dubenuotasis akmuo. „Kai su bendražygiais atvažiavau į tą vietą po kelių mėnesių, vos širdies smūgio negavau. Akmuo buvo gabalais sutrūkinėjęs, o pats 2004 metais mačiau jį sveiką“, – pasakojo V. Vaitkevičius.

Pasak profesoriaus, įvairių švenčių rengėjai dažnai labai savitai interpretuoja senuosius baltų papročius. Galima tik spėlioti, kas veikė jų pasaulėjautą, kad vis siekiama aukurą susikurti ne kaip būdavo autentiškoje pagonių šventvietėje – įgilintoje, akmenimis grįstoje duobėje, o ant akmens. Jei ne ant dubenuotojo, tai bent jau ant savo rankomis suridento paaukštinimo iš akmenų.

„Iškeltų aukurų vaizdinys ateina iš antikos. Pas mus randamos tik įgilintos ugnievietės arba ant žemės apdėtos akmenų ratu. Mano nuomone, kitaip nebuvo, – sakė V. Vaitkevičius. – Iškeltų aukurų vaizdiniui įtakos galėjo turėti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kazio Šimonio paveikslai, paskui sovietmečio švenčių amžinosios ugnys. Sunku pasakyti, kaip tas posūkis įvyko.“

Tikros žinios apie aukurus

Pirmąsias archeologines žinias apie tikruosius aukurus pateikė archeologas Vytautas Urbanavičius. 1972 metais, kasinėjant prie Mosėdžio, šalia Šilalės kaimo, prie dubenuotojo akmens buvo rasta įgilinta duobė. Tyrimai iškart parodė, kad ugnis buvo kūrenama šalia dubenuotųjų akmenų esančiose ugniavietėse. Tokiuose aukuruose randamos ir molinių indų šukės.  Kaip pasakojo V. Vaitkevičius, įgilintų aukurų rasta prie Laukagalio dubenuotojo akmens Kaišiadorių rajone, prie Padievaičio Šilalės rajone, prie Trumponių akmens Molėtų rajone, o Ignalinos rajone, Antakmenėje, rasto aukuro duobė siekia daugiau kaip 4 metrus skersmens. „Šie ir daugelis kitų pavyzdžių akivaizdžiai parodo, kad ugnis kūrenama ir aukos aukojamos būdavo šalia dubenuotųjų akmenų. Na, nereikia ir dideliu mokslininku būti, kad suprastum, jog karštis akmenį skaldo. O jei besikūrenant ugniai prapliups lietus ar pasnigs, tai akmuo suskils dar greičiau“, – sakė V. Vaitkevičius.

Klaipėdietis, kuršių gyvosios archeologijos klubo „Pilsots“ narys, kraštotyrininkas, žurnalistas Denisas Nikitenka ne kartą piktinosi iškreiptomis pagoniškomis tradicijomis. „Pernai nugriovėme ant Purmalių piliakalnio Klaipėdoje savavališkai cementu sulipdytą aukurą. Užsitraukėme „Klaipėdos Romuvos“ rūstybę, – pasakojo jis. – Baltiškos religijos puoselėtojų gretos pastaraisiais metais auga, kaip ant mielių. Tai yra džiugu, nes gręžiamasi į prigimtines vertybes, savo ištakas. Tačiau baisu žiūrėti, kaip iškraipomi apeiginiai elementai. Vis dažniau matau kūrenant ugnį akmenų dubenyse. Ar naujai padarytuose, ar – kas dar blogiau – archajiškuose. Taip niekada protėviai nedarė! Sunku ir spėlioti, kodėl šauna į galvą ugnies apeigas atlikti ne kur kitur, o iškaltame dubenyje, kuris skirtas yra skysčiams. Gal klaidina žodis „aukuras“. Neretai jis kelia tiesiogines, bet klaidingas asociacijas su ugnies elementu. Tačiau aukuras yra aukojimo vieta, ten, kur aukas neša, o aukojimo ritualai būdavę įvairūs. Dubeniuotieji akmenys – aukurai, tačiau niekada dubenyse nebūdavo kūrenama ugnis. Jie skirti skysčiams aukoti (alui, midui, paaukoto gyvūno kraujui), todėl kai kada turi net specialius latakus tiems skysčiams nutekėti. Lietaus vanduo, prisikaupęs dubenyje, seniau laikytas šventu, gydomuoju. Net ir mažai fizikos dėsnius išmanančiam žmogui turi būti logiška ir aišku, kad karščio bei šalčio veikiamas akmuo ilgainiui suskyla. Ugnies apeigoms protėviai turėjo atskiras vietas: apeigines ugniavietes. Jas neretai iškasdavo šalia dubenuotųjų akmenų (Šilalės, Šauklių, Skaudalių ir kt. šventviečių pavyzdžiai, paremti archeologiniais tyrimais). Nesuvokiu, kaip pagarbą protėviams, jų kultūrai, istorijai deklaruojantys žmonės iškraipo apeigų vaizdinius pagal savo klaidingą supratimą. Išvydę dubenyse kūrenamus laužus šiuo ydingu pavyzdžiu seka ir kiti. Ugnies apeigas juk galima ir teisingai atlikti laužavietėje, kad ir nebūtinai pagal archajiškus pavyzdžius išgrįstoje akmenimis ir niekada nevalomoje (tokia būdavusi tradicija ir tik taip galima atskirti buitinę laužavietę nuo ritualinės, apeiginės).“

Pasak kuršių istorijos puoselėtojo D. Nikitenkos, etninėse baltų genčių žemėse išlikę apeiginiai akmenys – itin vertingi reliktai, nes daug jų sunaikino krikščionys po krikšto įvedimo, dar daugiau – melioratoriai sovietmečiu. „Tie apeiginiai akmenys turi iškaltus (rečiau – išgręžtus storu ąžuolo rąstu) aukojimų dubenis. Plokščiadugnius (kuršių paveldas), smailiadugnius (Aukštaitija), apvalius, kiaušinio formos, nusklembtus ir kt., – sakė D. Nikitenka. – Šalia dubenuotųjų akmenų įrengtose įgilintose ugniavietėse būdavo kūrenamas apeiginis laužas, į ugnį aukojamos aukos Dievams. Ugniavietėse yra rasti gyvūnų kaulai, puodų šukės, ąžuolo, kadagio, pušies ir kitokių medžių degėsiai, susilydęs gintaras ir kt. Tokiu būdu tampa aišku, jog šventvietę sudarydavo dviejų dalių kompleksas: akmuo su dubeniu skysčiams aukoti ir ugnies apeigų vieta, akmenimis grįsta duobė-ugniavietė. Šie duomenys – archeologinių kasinėjimų rezultatai. Tad jie – nesumeluoti, nesugalvoti, o tikri. Ir tik jie atspindi tikrųjų apeigų pobūdį bei specifiką, atskleidžia, kaip senovėje atrodė šventviečių kompleksai.“

Gilindamasis į šią pavojingai plintančią tradiciją D. Nikitenka primena, kad Lietuvoje XX a. pirmojoje pusėje, tarpukariu ir vėliau paplito labai klaidingas šventviečių vaizdinys.  „Kadangi nebuvo tyrimų, moksliškai pagrįstos informacijos, tų laikų istorijos romantikai ėmė kurti savo vaizdinius. Jiems, matyt, labai patiko antikos pavyzdžiai. Turbūt ne vienas dar iš mokyklinių vadovėlių prisiminsite, kaip vaizduojami tokie smailėjančio cilindro iš akmenų sukrauti aukuriukai, o juose jaukiai dega ugnis. Šalia – koks žynys. Šį įvaizdį ir nusižiūrėjo. Tokiu būdu ėmė plisti klaidinga žinia, jog mūsų protėviai elgėsi taip pat. Kūreno ugnį akmeniniuose, ant žemės sukonstruotuose aukuruose, – sakė jis. – Net prie Birutės ir Naglio kalnų Palangoje yra tokie akmeniniai aukuriukai. Tarpukariu jaunai valstybei reikėjo tų įvaizdžio detalių, savo prigimtinių šaknų ieškojimo, baltiškos priešistorės ir identiteto akcentavimo. Deja, ugnies kūrenimo ant akmenų ar akmeniniuose aukuruose (kurių pas mus niekada nebuvo, nes nėra nė vieno atvejo, paremto archeologiniais tyrimais) vaizdinys taip įsišaknijo, kad tapo savotiška norma. Žmonės, kurie save vadina baltiško tikėjimo pasekėjais, tiesiog spjauna į archeologinę medžiagą ir vaikosi jau minėto romantinio vaizdinio.“

Senojo lietuvių tikėjimo „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas tikino, kad romuviai ant dubenuotųjų akmenų ugnies nekūrena. „Kūrena nebent tie, kas nori suskaldyti tuos akmenis. Kūrenantys ugnį ant dubenuotųjų akmenų, kurie visi be išimties yra kultūros paveldo vertybės, yra mūsų tautinio paveldo griovėjai ir naikintojai. Tokius reikia pamokyti, kad daugiau taip niekada nedarytų. O jei neklausytų pamokymų – reiktų griežtai bausti, kad kitiems būtų pamoka. Iš paprastų lauko akmenų akmenų sukrautas aukuras – kitas dalykas. Romuviai tokius aukurus sukrauna, kad ugnį pakylėtų aukščiau. Manau, kad viena iš žodžio aukuras reikšmių ir galėjo būti – „aukščiau pakylėtas kuras“, nes šaknis auk- reiškia pakylėjimą“, – įsitikinęs J. Vaiškūnas.


Vasario 16-osios Signatarų Autografų iš Liudo Mažylio asmeninės kolekcijos parodos akimirka / Luko Balandžio, 15min.lt nuotr.
15 vasario, 2021

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei […]

Pašto ženklų blokas Partizanų Lietuva nr 3
12 vasario, 2021

Lietuvos paštas penktadienį, vasario 12 d., išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“. Bloke – du paštai […]

9 vasario, 2021

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas antradienį kreipėsi į konservatorių vadovaujamą Vyriausybę, ragindama ištaisyti ankstesnės konservatorių Vyriausybės 2012 metais sprendimą ir grąžinti […]

8 vasario, 2021

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas vasario 5 d. organizavo stačiakampiojo ekrano diskusiją „Gerieji regionalizacijos pavyzdžiai: galimybės ir iššūkiai“. Diskusijoje, […]

Kapsulės su Laisvės kovų relikvijomis atnešamos į Lukiškių aikštę 2018 m. sausio 12 d.
5 vasario, 2021

Vasario 3 d. Lietuvos patriotinės visuomeninės organizacijos raštu kreipėsi į Seimo ir Lietuvos Nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos komiteto pirmininkus, Seimo Laisvės […]

27 sausio, 2021

Sausio 27 d. pasaulis mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Šis paminėjimas ypač svarbus Lietuvai, kurioje Holokausto mastai buvo vieni […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
26 sausio, 2021

2021 m. sausio 25 d. Kaune paminėjome  inžinieriaus, pramonininko, lietuviškosios spaudos ir knygų leidėjo, kultūrinio judėjimo mecenato, rašytojo, lietuvybės puoselėtojo, […]

22 sausio, 2021

Šiandien vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė nuotolinio susitikimo metu su Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovais aptarė Vyriausybės programos regioninės plėtros priemonių […]

Raimundo Kaminsko nuotr.
16 sausio, 2021

Sausio 15 d. Kaune buvo prisimintos 98-osios Klaipėdos sukilimo bei lietuvybės mokytojo Jurgio Zauerveino (1831-1904) 190-osios gimimo metinės. Vytauto Didžiojo […]

Kęstučio Jurelės nuotr.
14 sausio, 2021

Kultūros ministerijos teikimu Vyriausybė patvirtino Kardinolo Vincento Sladkevičiaus metų minėjimo 2021-aisiais planą. Plane numatytais minėjimais ir konferencijomis, kultūriniais ir pažintiniais […]

14 sausio, 2021

2021-01-13 Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko nuotolinė  pamoka ,,Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“, kuri buvo  skirta 1991 m.  […]

13 sausio, 2021

Nuo senų senovės Aistmarių ir Kuršių marių žvejai žiemą stintas į pašautus po ledu tinklus viliodavo ypatingu muzikiniu instrumentu: į […]

Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
13 sausio, 2021

Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą Vytauto Mačernio metų minėjimo 2021 metais planą. Šiemet birželio 5 d. sukanka 100 metų, kai […]

12 sausio, 2021

Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-mečio proga kviečiame susipažinti su virtualia paroda „1991 m. sausio 13-oji: plakatai, menantys kovą už laisvę“. […]

12 sausio, 2021

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje kilo 8846 gaisrai. Palyginti su 2019 m., kai kilo 11507 gaisrai, […]

Zenonas Bulgakovas
12 sausio, 2021

Šis mėnuo ypatingas sukaktimi – Lietuva išdidžiai mini 30-ąsias Sausio įvykių metines. Jau trisdešimt metų skaičiuojame nuo laisvę galutinai lėmusios […]

LR Seimo narys Andrius Navickas
11 sausio, 2021

Sunku patikėti, kad visa tai buvo net prieš trisdešimt metų, jog per tą laiką gimė ir užaugo mano dukra, aš […]

6 sausio, 2021

Minint Laisvės gynėjų dienos 30-metį Seimo kanceliarija kviečia virtualiai susipažinti su naujomis parodomis, liudijančiomis dramatišką 1991-ųjų istoriją, kuriose – dokumentai, […]

4 sausio, 2021

Karantino ir ekstremalios situacijos laikotarpiu į taikomus apribojimus labiausiai sureagavo darbo rinka – Lietuvoje nuo kovo registruotas nedarbas išaugo 6,1 […]

4 sausio, 2021

Nuo šiol visi nekilnojamojo turto vystytojai, prieš pateikdami prašymą gauti statybos leidimą, turės sumokėti įmokas už infrastruktūros plėtrą Klaipėdos miesto […]