Pareiga kurti abipusį ryšį
Įvažiuojant į Anykščius, perskaitydavau šūkį „Čia gera sugrįžti“. Gerai, jei nesigilini į jo prasmę. Jei pradedi galvoti, tuomet kyla daug klausimų. Ko čia sugrįžti? Gyventi? Poilsiauti? Ar gera pasivaikščioti, ar tikrai čia gera gyventi? Ko ne brangiausias respublikoje šildymas, nedarbas, jokios pramonės. Kas ketvirtas rajono gyventojas – pensininkas. Ne vienas moksleivis, kaip ir daugelis Lietuvoje, svajoja apie darbą ar studijas užsienyje. Vakare nei į kavines neužeisi, nei kitokių pramogų rasi – apsnūdęs provincijos miestelis.
O gal kaip ir kiekvienas esamas ar būsimas kurortas – Anykščiai paradoksų miestas? Kultūriniu gyvenimu, renginių gausa, turbūt nenusileidžiame sostinei (jei skaičiuotume tūkstančiui gyventojų, tai greičiausiai, pralenktume). Arklio muziejus, slidžių trasa, rogutės, SPA, labirintų parkas, Lajų takas, A. Vienuolio–Žukausko muziejus ir dar kitos pramogos vilioja turistus. Ne kiekvieną provincijos miestelį per dvi dienas aplanko 11 000 svečių. Tame yra nemažas indėlis grįžtančio iš užsienio ar didmiesčių jaunimo, nestokojančio entuziazmo ir energijos kurti verslą, garsinti gimtąjį miestą.
Tiek rajono gyvenime, tiek rajono valdžioje pastaraisiais metais vyksta ženklios permainos. Atjaunėjo Taryba, Savivaldybės administracija. Vos prieš kelias dienas pradėjo darbą nauja specialistė ryšiams su visuomene Adelė Aglinskaitė. Kas paskatino merginą palikti gerą darbą sostinėje ir grįžti į Anykščius?
– Sakykite, prašau, ar nekilo pagundų pasilikti Vilniuje?
– Tikrai ne. Čia prabėgo mano vaikystė, gražiausios dienos. Visada svajojau gyventi Anykščiuose. Dažnai pasikalbėdavome su draugais anykštėnais. Daugelis norėtų grįžti, tačiau nėra galimybių. Nėra darbo, pradėti verslą ne kiekvienas sugeba ar turi pakankamai lėšų. Ne vienas svajoja sostinėje ar užsienyje prasigyventi, susitaupyti pinigų ir įsikurti gimtajame krašte. Prieš išvykdama studijuoti, aktyviai dalyvavau kultūriniame miesto gyvenime. Tikiuosi mano įgytos žinios padės ne tik darbe, bet bus naudingos ir miesto žmonių gyvenimui, į kurį stengiuosi greičiau įsijungti.
– Kaip supratau, Jūsų hobis yra kultūros sfera?
– Mokykloje mėgiamiausia veikla buvo teatras. Vaidinau daugybėje Arvydo Navalinsko režisuotų spektaklių. Baigiau kūrybos ir dailės mokyklą, šokau pas Jūratę Uselienę.
– Jūs laimėjot konkursą specialistės ryšiams su visuomene pareigoms užimti. Neabejoju, kad daug lėmė Jūsų išsilavinimas.
– 2010 m. su pagyrimu baigiau J. Biliūno gimnaziją. Dar besimokydama domėjausi kalbomis, mokiausi ispanų, prancūzų, lotynų ir, suprantama, anglų kalbos. Kur stoti mokytis, klausimų nekilo. Vilniaus universitete baigiau lietuvių ir ispanų filologijos bakalauro studijas. Laisvai kalbu angliškai ir ispaniškai, neblogai susikalbu prancūziškai. Sunkiai, bet reikalui esant, susikalbėčiau ir vokiškai. Teko pusę metų mokytis Ispanijoje. Gyvenau labai gražiame universitetiniame miestelyje Alcoda de Henares, Migelio de Servanteso, „Don Kichoto“ autoriaus gimtinė. Bakalauro studijas buvau priversta baigti labai gerai, nes visai nenorėjau mokėti už mokslus. Magistratūrą, ryšius su visuomene, taip pat baigiau labai gerai.
– Neseniai baigėte studijas, kada spėjote įgyti darbo patirties?
– Pasimokiusi pusę metų, norėdama įgyti praktikos, pradėjau dirbti ryšių su visuomene agentūroje. Kaip praktikantė, keletą pirmųjų mėnesių atlyginimo visai negavau. Pradžioje dirbau kaip tekstų autorė, vėliau – prie projektų ruošimo. Mano darbu agentūroje buvo labai patenkinti ir netrūkus pasiūlė pasilikti nuolatiniam darbui.
– Turite darbo patirtį. Kaip įsivaizduojate pagrindinę savo darbo kryptį Savivaldybėje?
– Akivaizdžiai matyti, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių domimasi ir myli Anykščius. Kaip bebūtų paradoksalu, bet didelė dalis anykštėnų mato labai daug negatyvo. Suprantama, nuolatinis gyventojas mato žymiai daugiau negerovių ir trūkumų, tačiau susidaro įspūdis, kad jie nejaučia meilės miestui. Gal tai ir utopinė misija, tačiau galvoju, mano darbas būtų anykštėnus įtikinti, kad čia tikrai gera gyventi. Atstovo ryšiams su visuomene pareiga ne tik informuoti, bet kurti abipusį ryšį su visuomene.
