Parodoje – apie moters jausmų ir spalvų kūrybinį pasaulį
Rugsėjo 9 d. Ignalinos krašto muziejuje pristatyta ryški ir savita Indros Marcinkevičienės tekstilės kūrinių, o tiksliau – įstabių medžiaginių paveikslų paroda. Tokia pat ryški ir jų autorė, šiltai ir jausmingai pasakojanti apie savo kūrybines patirtis bei didelį džiaugsmą liesti medžiagas, derinti ir dėlioti spalvas, išgauti įspūdingus vaizdinius, kalbančius apie moters jausmų ir emocijų pasaulį. Ši paroda – tai vienas iš VšĮ ,,Menų terasa“ įgyvendinamo projekto ,,Tekstilės metamorfozės: nuo atliekos iki aukštojo meno” renginių. Projektą iš dalies finansuoja Ignalinos rajono savivaldybė.
,,Menų terasos“ vadovė Inga Šidlauskienė sakė, kad jos projektų idėjos gimsta iš kasdienybės, iš to, ką veikia, ką jaučia. Moteris turi silpnybę ne tik augalams, bet ir audiniams, ir vis galvoja, kaip juos panaudoti, kaip perkurti nenešiojamus drabužius, kaip žmonėms pateikti tvarumo idėjas. Šio jos projekto didysis atradimas ir buvo menininkė Indra Marcinkevičienė bei spalvinga jos asmenybė, įspūdingi kūriniai ir namai. Viešnią pristatė menotyrininkė Beatričė Vanagaitė, ir pasiūliusi Ingai ją pakviesti. Kaip pastebėjo Beatričė, Indra Marcinkevičienė Lietuvos kontekste yra viena ryškiausių ir drąsiausių šiuolaikinio meno kūrėjų bei įspūdingiausių kolorisčių, todėl jos paroda Ignalinoje – ypatingas įvykis.
Indros kūrybą galima būtų pavadinti ryškių spalvų tekstilės tango ir gerus jausmus sužadinančių formų bei netikėtų faktūrų simfonija. Moteris yra ne tik tekstilinių paveikslų autorė, bet ir interjero dizainerė bei meniškų baldų kūrėja, o jų su vyru Vilmantu įrengti namai Lietuvoje ir Italijoje jau tapę gyvomis meno galerijomis bei puošia įvairius leidinius. Parodos dalyviai taip pat galėjo pasižiūrėti nuotraukų, pavartyti žurnalą, kuriame Indros sukurti baldai ir namų interjero vaizdai. Ir menininkės išvaizda, ir darbai, ir jos aplinka – viskas alsuoja kūryba, viskas ją įkūnija.
Asmeninius išgyvenimus Indra paverčia universaliais meno objektais, kuriais žavisi Lietuvos, Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių meno žinovai ir parodų lankytojai. Kaip pati sakė, kūryba jai – būdas išlieti stiprias emocijas ir vidinius išgyvenimus. Čia reiškiasi ir svarbios socialinės bei psichologinės temos, ypač moters padėtis visuomenėje, santykiai, motinystė ir nuolankumas bei laisvė. Indros vyras Vilmantas – žinomas tapytojas. Moteris džiaugėsi, kad jie vienas kitą papildo ir gyvenime, ir kūryboje. Vyras yra pagrindinis palaikytojas, įkvėpėjas, skatinantis eiti pirmyn, tikėti ir pasitikėti savimi. Santuokoje ji pirmiausia vertina pagarbą vienas kitam, nes būtent pagarba yra meilės pamatas.
Indra užaugo Vilniuje, šešių vaikų šeimoje. Mama mirė, kai jai buvo 11-ka. Tai pats skaudžiausias išgyvenimas, apie kurį ir dabar sunku prisiminti. Mamos atminimui, motinystei ir netekties skausmui įprasminti buvo sukurta jos pirmoji ,,Madona“, kurios šešios rankos simbolizuoja palaiminimą šešiems vaikams. Paskui gimė visas kūrinių ciklas „Madonos“. Dalis jo atvežta į Ignaliną.
Menininkė pasakojo, kad vaikystėje dažnai eidavo į Aušros Vartus ir žiūrėdavo į Gailestingumo Motinos atvaizdą. Todėl jos Madonų siluetuose sąmoningai atsirado Aušros Vartų Marijos įvaizdis – tik labai asmeniškas ir šiuolaikiškas. Indros Madonos atskleidžia platų moters emocijų lauką – meilę, ilgesį, džiaugsmą, pavydą, pyktį, tylėjimą, paslaptį, skausmą, geismą…
Svarbiausias menininkės noras – mylėti ir kuriant džiaugtis gyvenimu, nes jis toks gražus, toks trapus ir nenuspėjamas. Kūrybai ir meilei jos pasaulyje nėra nei ribų, nei saiko. Ir dar labai svarbu – dalintis, bendrauti, būti su žmonėmis. Už tą spalvingą Ignalinai dovanotą džiaugsmą, už nuoširdų pasakojimą autorei dėkojo muziejaus direktorė dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė. Inga Šidlauskienė įteikė pačios suskintas rudens gėlių puokštes, o į parodą susirinkusieji dar neskubėjo išeiti, bendravo su autore, grožėjosi jos darbais.
