Paryžiuje įvertinta jaunųjų anykštėnų kūryba
Kinas – tai viena iš daugelio meno raiškos formų bei puiki priemonė veikti žiūrovo jausmus. Filmui būtina istorija, vizualinė išraiška, garsas, šviesa ir emocija. Jeigu tapytojas tapo dažu ir spalva, tai kino kūrėjai tapo vaizdu. Kiekviename kadre kiekviena detalė turi būti prasminė. Tai puikiai suvokia į kino kūrybą pasinėrę Anykščių Jono Biliūno gimnazijos „Kino klubo“ nariai, birželio pradžioje vienoje garsiausių pasaulio kino organizacijų, prancūzų sinematekoje Paryžiuje pristačiusieji trumpametražį vaidybinį filmą „Tiltas“ apie jauno žmogaus jausmus ir tapatumo paieškas. Pasidžiaugti jų kūrybine laime, papasakoti apie tai anykštėnams, kino kūrėjų artimiesiems ir draugams sutiko klubo vadovė Renata Miškinienė ir filmą kūrę gimnazistai.
– Kaip gimnazijos „Kino klubui“ pasitaikė galimybė dalyvauti tarptautiniame projekte?
– Dar 2011-aisiais metais gimnazijoje įkūrėme „Kino klubą“. Dalyvaudami įvairiuose projektuose ir kūrybinėse dirbtuvėse, esame kino kūrybą pristatę ne viename mokinių kino festivalyje bei konkurse Lietuvoje. Kino kūrimo žinių ir įgūdžių įgijome tarptautiniame projekte „Moving cinema“. Per įvairius mokymus susipažinome su profesionaliais kino kūrėjais režisieriais Gyčiu Lukšu, Algimantu Puipa, Jūrate Samulionyte, Tomu Smulkiu, Dovile Šarutyte, Kristina Buožyte, taip pat ir su VšĮ „Meno avilys“ kino edukatore Ginte Žulyte.
2015 metais, prie dvidešimt vienerius metus besitęsiančio tarptautinio projekto „Cinema, Cent Ans de Jeunesse“ (liet. „Kinas, šimtas metų jaunystės“), kuriame dalyvauja įvairios kino ir švietimo organizacijos iš Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Prancūzų sinemateka, pakvietė prisijungti ir Lietuvą. Matydama ir žinodama Anykščių jaunimo kino klubo „Kino klubo“ kelerių metų veiklos įgūdžius bei jaunų žmonių požiūrį į kiną, projekto kuratorė Lietuvoje, VšĮ „Meno avilys“ kino edukatorė Gintė Žulytė atstovauti jame mūsų šalį pakvietė būtent mus. Anykščių krašto bendruomenės ir gimnazijos administracijos palaikymo dėka, „Kino klubo“ nariai ėmėsi aštuonis mėnesius trukusios veiklos. Remdamiesi projekto sukurta metodika, jie kūrė filmą tema „Jauno žmogaus jausmai ir išgyvenimai juos supančioje aplinkoje, perteikti orų pagalba“. Moksleiviai sukūrė scenarijų, filmavimo klausimais mums patarinėjo operatorius Vytautas Katkus, konsultavo ir jaunų žmonių režisūrinius sprendimus laimino kino režisierė Marija Kavtaradzė. Filmo kūrimo procese dalyvavo daugiau nei dešimt žmonių. Filmavimai vyko įvairiomis oro sąlygomis ir įvairiu paros laiku: ankstyvą rytą, vėlų vakarą, vėjuotu, lietingu oru. Filme skamba gimnazijos absolvento, elektroninės atmosferinės muzikos kūrėjo Edvino Gogelio sukurta muzika. Filmas įgarsintas lietuvių kalba, o subtitrai prancūzų kalba. Juos išvertė prancūzų kalbos mokytoja Laima Juzėnienė. Kūrybinis procesas leido atsiskleisti jaunų žmonių jausmams, pajusti mus supančios aplinkos grožį ir perteikti emocijas. Kūrybinio potencialo įprasminimas filme skatino mokinių savivertę, atsakomybę ir norą ieškoti naujų kūrybinių atradimų.
– Ar jaunų anykštėnų kūrybą priėmė daugiatautė mokytojų, režisierių bei mokinių auditorija?
– Į baigiamąjį projekto renginį Paryžiuje iš Lietuvos vykome dešimties žmonių komanda: septyni jaunieji anykštėnai kino kūrėjai: Severina Vaičiūnaitė, Urtė Jovaišaitė, Paula Zlatkutė, Monika Baukytė, Osvaldas Kodys, Kristupas Matulionis, Jokūbas Miškinis; kino režisierė Marija Kavtaradzė, kino edukatorė ir VšĮ „Meno avilys“ atstovė Gintė Žulytė ir aš, vadovė Renata Miškinienė. Filmų peržiūros vyko dvi dienas dviejose salėse. Mūsų filmo peržiūra susilaukė didžiulio susidomėjimo, mat, esame gerokai šaltesnio klimato šalis, kurioje oras kinta kasdien. Mūsų filme „Tiltas“ subtiliai perteikti jaunuolių tarpusavio santykiai iššaukė auditorijos klausimų gausą. Sėdėdami ant scenos krašto sulaukėme edukuotos publikos klausimų ir komentarų: „Ar upė jūsų filme irgi personažas?“, „Jūsų pasirinktas filmo formatas ypač padėjo išryškinti veikėjų charakterius, tai buvo sąmoningas sprendimas?“, „Muzika jūsų filme labai harmoningai įsilieja į filmo istoriją“, „Man buvo be galo jautru ir asmeniška, tai išgyventas filmas“ ir kt. Ne į visus klausimus buvo atsakyta aptarimo metu, tiesiog klausimų buvo daugiau nei leido laikas, tačiau pertraukų metu sulaukdavome dėmesio ir papildomų komentarų. Buvo smagu girdėti, jog kino pagalba sugebėjom perteikti svarbius jaunam žmogui dalykus. Peržiūroje dalyvavęs sinematekos prancūzų kino kritikas Alainas Bergala, kalbėjo: „ Jūs padarėte ne užduotį, jūs sukūrėte tikrą filmą“. Projekte dalyvavo 53 mokyklos iš 12 pasaulio šalių – Brazilijos, Meksikos, Martinikos, Belgijos, Portugalijos, Ispanijos, Suomijos, Bulgarijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Lietuvos jaunieji kino kūrėjai, o didžiąją dalį projekto dalyvių sudarė prancūzai. Kino edukacijos projekte dalyvavo dviejų amžiaus grupių vaikai: 8–9 metų mokiniai ir 15–19 metų moksleiviai.
–Vakarų pasaulis jaunimo ugdymą suvokia daug plačiau. Pakomentuokite tai.
– Vakarų pasaulyje švietimo sistemoje kino edukacija yra įtraukta į mokymo programą, nes ten kino edukacijos samprata yra kur kas platesnė, aiškiai suvokiama jos prasmė. Ji ugdo socialinius, kūrybinius, komunikacinius, tarpkultūrinius įgūdžius, pasaulėžiūrą bei pilietiškumą, emocinį raštingumą, kritinį mąstymą. Vaikas, stebėdamas aplinką bei ieškodamas tai patirčiai vizualinės išraiškos, ugdo savyje daugelį būtinų pasaulėžiūrinių ir vertybinių nuostatų. Pavyzdžiui, stebėdamas ir filmuodamas seną žmogų, pradeda rasti ryšį su juo ir išmoksta gerbti patirtį bei senatvę. Tai kultūringo, jautraus sau ir kitiems žmogaus ugdymas.
– Birželio 8–11 dienomis Lietuvą, Anykščių kraštą ir savo mokyklą Sinematekoje reprezentavote pačiu gražiausiu būdu. Pasidalinkite įsimintinomis akimirkomis.
– Paryžiuje, dalyvaujant baigiamajame projekto renginyje, sužavėjo projekto organizatorių, politikų, mokytojų, režisierių dėmesys vaikui, jo pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai, kūrybiškumui, aplinkos ir pasaulio pažinimui bei emociniam raštingumui.
Renginį pagerbė Prancūzijos aplinkos ministrė Segolene Royal, kuri savo kalboje kreipėsi į vaikus, sakydama, jog „šios žemės grožis, priklausys kaip jūs saugosite savo gamtą, aplinką ir gerbsite vieni kitus“. Politikė sukūrė itin jaukią ir žmogišką atmosferą, dalyvaudama vieno filmo peržiūroje ir kartu su filmo kūrėjomis, 9-10 metų mergaitėmis, sėdėdama ant scenos krašto, moderavo filmo aptarimą. Nenuostabu, jog ministrė buvo išlydėta šiltomis ir jausmingomis ovacijomis.
Kiekvienos šalies kūrybinės grupės atstovui buvo įteikta jo šalies vėliava. Mūsų šalį atstovavo filmo režisierė Severina Vaičiūnaitė. Po renginio vedėjos ištarto šalies atstovo vardo ir valstybės pavadinimo visa salė akimis ieškojo salėje suplevėsavusios vėliavėlės, o jos turėtoja leidosi į sceną. Taip scena prisipildė visų projekto šalių dalyvių vėliavomis. Bendrai nuotraukai su daugiataute vaikų, jaunimo ir vėliavų gausa, stojo projekto organizatoriai bei politikai. Jautrus ir iškilmingas momentas, tokioje auditorijoje matyti su pasididžiavimu ir mūsų kūrybiniu indėliu plevėsuojančią trispalvę. Europos futbolo čempionato nuotaikomis gyvenančiame Paryžiuje, mes kasdien nešiojomės tą pačią trispalvę ir tarsi atlikome socialinį tyrimą: stebėjome ar daugiakultūrinėje aplinkoje mus atpažįsta. Džiugino sutikti žmonės, kurie pamatę Lietuvos vėliavą, su nuostaba aikteldavo: „O, Lituani“.
Paryžiuje turėjome dar vieną įsimintiną akimirką. Keletą valandų su mumis bendravo ir pasakojo apie Paryžių anykštėnas, biliūnietis, rašytojas Valdas Papievis. Jo pasakojimas apie prancūzų patriotiškumą ir meilę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms sužavėjo jaunimą. Kartu su juo aplankėme istorinį Šekspyro knygyną, o Lotynų kvartalas bei Sorbonos universiteto aplinka praplėtė mūsų suvokimą, kas yra kultūra.
– Minėjote, jog vertinant projektą, labai svarbi kiekvieno jaunojo kino kūrėjo refleksija į tai, kas įvyko jo gyvenime. Ką jauni žmonės iš mažo pasaulio patyrė, pasijutę svarbia globalaus pasaulio dalimi?
Severina Vaičiūnaitė (pagrindinė filmo scenarijaus autorė, režisierė, montažas): „Dalyvaudama šiame projekte pradėjau gilintis bei kalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, apie tai, kas man svarbu kaip augančiai asmenybei. Išmokau ir tai, kas man iki šiol būdavo sunkus išbandymas – tai atsiverti žmonėms ir taip pat ieškoti su jais įvairių kompromisų, kurie pagelbėtų filmo kūrybai. Kad perteiktume žmogaus jausmus bei išgyvenimus, turėjome fiksuoti lietų, vėją, rytinį dangų, paskendusį rūke. Iki filmavimo patirties niekada nebūčiau pagalvojusi, jog aplinka, kurioje tiek daug praleidžiu laiko, gali būti tokia dėkinga atskleidžiant filmo idėją ir esamus jausmus. Pradėjau stebėti pasaulį, esantį aplink mane jautriau“.
Kristupas Matulionis (garsas, operatorius): „Man šis projektas davė daugybę žinių apie vaidybinį kiną. Supratau, pats kinas kūrimas trapus, gražus ir emocingas. Dar patyriau, kad oro reiškiniai gali padėti žiūrovui suprasti filmą, perteikti nuotaikų kaitą, atskleisti ką veikėjas jaučia“.
Urtė Jovaišaitė (scenarijus, aktorė, prodiuserė, montažas): „Šis projektas man padėjo tapti griežtesne, atsakingesne ir punktualesne. Išmokau bendrauti su žmonėmis, iš jų „išpešti“ viską, ko aš noriu filmo kūrimo labui. Taip pat supratau, kad nėra jau taip lengva įtikti žmonėms“.
Paula Zlatkutė (scenarijus, operatorė): „Šis projektas yra įdomus, nes priešingai nei daugelis kitų projektų, pastarasis vyko ilgai, ištisus metus. Per tą laiką gilinome savo kino žinias, darėme užduotis, kurios padėjo atidžiau pažvelgti į mus supančią aplinką. Iš projekto išmokau, jog kartais reikia atidžiau apsidairyti, kad pastebėtumei dalykus, kuriuos paprastai praleidi pro akis. Taip pat įgijau pasitikėjimo savimi, dar geriau išmokau ieškoti kompromisų“.
Monika Baukytė (scenarijus, aktorė): „Manau, kad šis projektas atvėrė kelius tolimesniam mano gyvenimui. Niekada net nebuvau įsivaizdavusi savęs filme kaip aktorės. Tačiau dalyvaudama projekte supratau, kad, galbūt, tai ir yra tai, ko aš nuolat ieškojau. Gaila palikti mokyklą dėl kino klubo, nes jo veikla mane „užvedė“. Išmokau labiau pasitikėti savimi, drąsiai išsakyti savo nuomonę“.
Osvaldas Kodys (garsas, operatorius, montažas): „Projektas leido susipažinti su skirtingų tautų kultūriniu mąstymu ir jo realizavimu per vaizdą, šiuo atveju per filmus. Aišku, pasižiūrėjus įvairių filmų, sau leidi lyg ir didesnę laisvę juos kurti. Turi žinių, kada kur koks kadras gali tikti ir turėti reikšmę, kada kokį garsą dėti, kad sustiprinti vaizdo nuotaiką ar jausmus. Per filmo kūrimą suartėjau su komandos draugais, juos labiau pažinau. Taip pat pradėjau kitaip vertinti savo aplinką, daugiau grožio matau kasdieniniame vaizde, į kurį anksčiau neatkreipdavau dėmesio. Lietuvos vėliavą nešioti Paryžiuje man buvo garbė. Norėjau, kad Paryžiuje gyvenantys žmonės ir svečiai atkreiptų dėmesį į mūsų vėliavą ir pagalvotų, iš kokios gi čia šalies šitie žmonės. Tomis akimirkomis man suteikė džiaugsmą tai, jog esu lietuvis. Aš labai didžiavausi.“
„Gera buvo džiaugtis puikiu mūsų darbo įvertinimu. Žinoma, visada yra kur tobulėti. Matydama, kokius jausmus ir emocijas tai sukėlė mokiniams, linkėjau jiems, kad tai būtų ne vienintelis toks projektas jų gyvenime“, – baigiantis pokalbiui, atviravo R. Miškinienė ir atskleidė gerą žinią – filmas „Tiltas” bus rodomas Anykščių miesto šventės metu.
