Pasaulinė socialinio teisingumo diena: kodėl nelygybė vis dar auga?

Kasmet vasario 20 dieną tradiciškai minima pasaulinė socialinio teisingumo diena (angl. World Day of Social Justice), kuria siekiama skatinti spręsti skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės problemas, kurti socialinę gerovę ir įtraukią visuomenę.

Pasaulinė socialinio teisingumo diena minima jau beveik du dešimtmečius. Oficialiai ji įteisinta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu, siekiant atkreipti pasaulio politikų ir globalios bendruomenės dėmesį į opiausias socialines problemas visame pasaulyje, o ypatingai – į finansines krizes, pajamų nelygybę, kurios ypač ryškios klimato krizę patiriančiose skurdžiausiose šalyse.

Šiais metais minint socialinio teisingumo dieną ypatingai akcentuojami socialinės apsaugos, įtraukties ir bendruomenių įgalinimo klausimai.

Socialinis teisingumas ir darnus vystymasis

Socialinis teisingumas tampriai siejasi su darnaus vystymosi koncepcija – pasaulio ateities vystymosi gairėmis, tarpusavyje apjungiančiomis ekonominį augimą, aplinkos būklės stabilumą ir socialinę pažangą, tuo pat metu siekiant globalaus konsensuso, politinio dalyvavimo ir bendradarbiavimo įvairiais lygmenimis.

Dar 2015 metais patvirtinta JT Darnaus vystymosi darbotvarkė 2030 metams (angl. 2030 Agenda for Sustainable Development, Agenda 2030) – universali 21-ojo amžiaus ekonominės ir socialinės pažangos programa, kurią sudaro 17 tarpusavyje integruotų tikslų. Darbotvarkėje darnus vystymasis traktuojamas kaip vi­suo­me­nės vys­ty­masis, sudarant galimybes siekti vi­suo­ti­nės ge­ro­vės dabarti­nei ir ateities kar­toms, ne­vir­ši­jant leis­ti­nų po­vei­kio ap­lin­kai ri­bų.

Greta aplinkosauginių ir ekonominių tikslų Darbotvarkėje koncentruojamasi į atskirties, nelygybės ir kovos su skurdu problemas, o taip pat – žmogaus teisių, pažeidžiamiausių visuomenės grupių apsaugos ir socialiai teisingos Globalių Pietųpažangos klausimus. Pasaulinė socialinio teisingumo diena tiesiogiai siejasi su Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslais, orientuotais į skurdo mažinimą, lygybės skatinimą, socialinę įtrauktį bei teisingumo ir sąžiningumo principais grįstą užimtumą.

3 doleriai per dieną, kraštutinis skurdas ir klimato krizė

Visuotinai pripažįstama, jog visų formų skurdo panaikinimas šiuo metu išlieka vienu didžiausių iššūkių. Remdamasis atnaujintais kainų duomenimis ir nacionaliniais skurdo rodikliais iš daugiau kaip 160 šalių, 2025 metų birželį Pasaulio bankas peržiūrėjo globalaus masto skurdo matavimo parametrus. Tai reiškia, kad tarptautinė skurdo riba (angl. International Poverty Line) buvo padidinta nuo 2,15 iki 3 JAV dolerių. Atsižvelgiant į šią ribą, 1990-2022 metais skurdą įveikti pavyko net 1,5 mlrd. žmonių.

Tačiau šie pakeitimai taip pat gan paradoksaliai padidino kraštutinio skurdo, kurį JT apibrėžia kaip ekstremalų maisto, pastogės, vandens, sanitarinių sąlygų ir kitų būtiniausiųjų poreikių patenkinimo trūkumą, rodiklius. Kita vertus, 3 JAV dolerių skurdo riba vis dar tebėra ypatingai žema, dėl ko paprasčiausiai neįmanoma patenkinti net pagrindinių oraus pragyvenimo poreikių. Remiantis naujausia globalia statistika, kraštutiniame skurde 2024 metais gyveno apie 839 mln. žmonių.

Tuo tarpu 2025 metų JT globalaus daugiamačio skurdo indekso (angl. Global Multidimensional Poverty Index) duomenimis, virš milijardo žmonių, iš kurių daugiau nei pusė – vaikai, 109 šalyse išgyveno daugiamatį skurdą tokiose srityse, kaip švietimas, sveikatos apsauga (įskaitant prastą mitybą) ir žemi pragyvenimo standartai, t.y., būsto, geriamo vandens, elektros neprieinamumas, prastos sanitarinės sąlygos ir kt.

Remiantis šiuo indeksu, dauguma skurdą patiriančių žmonių susiduria bent su vienu dėl klimato krizės kylančių ekstremalių reiškinių, o dalis – net su keliais tokiais reiškiniais vienu metu.

Dirbančiųjų skurdas ir pajamų nelygybė

JT duomenimis, per pastaruosius 25 metus dirbančiųjų skurdas globaliu mastu ženkliai sumažėjo, tačiau naujausios tendencijos demonstruoja progreso lėtėjimą. 2024 metais beveik 7 proc. dirbančiųjų, kas sudaro daugiau nei 240 mln. darbuotojų, visame pasaulyje gyveno iš mažiau nei 2,15 JAV dolerio per dieną. Daugeliui europiečių būtų neįmanoma įsivaizduoti savo dienos, jei jo mėnesinės pajamos siektų 50 eurų, tiesa?

2024 metais beveik 3 iš 10 darbuotojų mažiausiai išsivysčiusiose ir 2 iš 10 prieigos prie jūros neturinčiose skurdžiausiose pasaulio šalyse patyrė kraštutinį skurdą, o mažose Globalių Pietų salų valstybėse šis rodiklis padidėjo nuo 8,9 proc. 2015 metais iki 9,5 proc. 2024-aisiais.

Atsižvelgiant į Darnaus vystymosi darbotvarkės tikslą iki 2030 metų panaikinti kraštutinį skurdą, jo įgyvendinimas atrodo mažai tikėtinas – visų pirma, dėl lėto atsigavimo po pandemijos, ekonominio nestabilumo, klimato krizės ir valstybių politinės valios trūkumo. Tuo tarpu kalbant apie tikslą iki 2030 metų perpus sumažinti nacionalinius skurdo rodiklius, vidutinis nacionalinis skurdo lygis visuose regionuose bus linkęs mažėti, tačiau, remiantis JT, tik maždaug viena iš penkių valstybių įgyvendina reikalingas priemones, kad šį tikslą pasiektų jau iki dešimtmečio pabaigos.

Pasaulio banko duomenimis, 2024 metais didelio masto nelygybe pasižyminčių ekonomikų skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 24 metus – nuo šio amžiaus pradžios ji sumažėjo trečdaliu, ir šiuo metu mažiausia yra Europoje, o didžiausia – Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto, 1,7 mlrd. žmonių arba apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar gyvena aukštos nelygybės ekonomikose, sutelktose Subsacharinėje Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Karibų regione. Stulbina tai, kad turtingiausieji 10 proc. uždirba iki 40 proc. globalių pajamų, kai tuo tarpu skurdžiausi 10 proc. – tik 2-7 proc.

Tai ką daryti?

Atsižvelgiant į Darnaus vystymosi darbotvarkės 2030 metams tikslus, viešosios politikos prioritetai turėtų būti nukreipti į socialinės apsaugos stiprinimą, apmokestinimo sistemų progresyvumo didinimą, investicijų pritraukimą, infrastruktūros plėtrą ir darbo jėgos mobilumo skatinimą pažeidžiamiausiuose regionuose. Šios kryptys yra esminės siekiant ne tik ekonominio augimo, bet ir socialinio teisingumo, kuris reiškia realias, o ne deklaratyvias galimybes visiems visuomenės nariams. Vienas svarbiausių instrumentų mažinant skurdą ir pajamų nelygybę yra minimaliojo atlyginimo didinimas, kuris leidžia apsaugoti mažiausias pajamas gaunančius visuomenės narius ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. Organisation for Economic Co-operation and Development) įspėja, kad, nepaisant augančių Globalių Pietų vystymosi paramos poreikių, jau 2027 metais toji parama sumažės iki 2020 metų lygio, o tai labiausiai paveiks pačias skurdžiausias šalis ir gyvybiškai svarbias paslaugas. Todėl nemažiau svarbu stiprinti socialinį teisingumą per vystomąjį bendradarbiavimą, įskaitant vienodas priėjimo prie būtiniausiųjų išteklių galimybes ir atsparumo ekonominėms, socialinėms bei klimato krizėms didinimą. Taip pat būtina spręsti globalios finansų sistemos iššūkius, skurdžiausioms šalims užtikrinant teisingesnes atstovavimo galimybes tarptautinėse finansų institucijose ir sudarant palankesnes, nediskriminuojančias skolinimosi sąlygas.

Socialiai teisinga politika turi būti grindžiama darnaus vystymosi principais, remiantis esmine prielaida, jog ekonominis augimas pats savaime neužtikrina gerovės visiems – ypač tada, kai ekonominė pažanga ir technologinis virsmas pajamas koncentruoja turtingiausiuose sluoksniuose, nuošalyje paliekant pažeidžiamiausias grupes. Todėl, siekiant stiprinti socialinį teisingumą, būtini skurdą, nelygybę ir atskirtį mažinantys instrumentai. Opios socialinės problemos reikalauja nacionalinės, regioninės ir globalios politikos sprendimų – o šiems priimti reikalinga tvirta politinė valia. Kitaip tariant – realus, praktinis, o ne deklaruojamas noras padėti skurstantiems. Tą ypač verta prisiminti minint pasaulinę socialinio teisingumo dieną.