Pasikalbėkime su premjerinio spektaklio inscenizacijos autoriumi ir režisieriumi Gabrieliumi Zapalskiu

Panevėžio teatras „Menas” eksperimentuoja kuriant bei steigiant naujus projektus bei programas. Jūs esate pirmasis programos (NE)REZERVUOTA dalyvis ir kuriate dokumentinį spektaklį „Diskoteka angelams“. Kokia jūsų nuomonė apie šią programą bei kaip jums, kaip kūrėjui, naudinga ši programa?

Mano nuomonė yra besąlygiškai teigiama, kadangi daug kūrėjų norėtų turėti panašią galimybę ne tik prisistatyti teatro bendruomenei, bet ir siekti teigiamų rezultatų savo pasirinktame kelyje. Džiugu, kad ši programa nėra girdėtų vardų kūrybinė aikštelė, o tai yra kaip tam tikra paieška naujų kūrėjų-režisierių ir pan. Labai vertinu tokį teatro žingsnį susipažinti su „nepatikrintais“ teatro idėjų generatoriais. Juk, bet kokiu atveju, abi pusės trokšta gero ir kokybiško teatro pastatymo. 

Kuriate spektaklį pagal panevėžiečio rašytojo Audriaus Skačkausko „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ knygas bei jo gyvenimą. Kodėl būtent šis autorius paskatino jūsų pasirinkimą?

Galbūt nuskambės perdėm mistiškai, tačiau labai daug detalių apie Audriaus gyvenimą nežinojau ir knygų jo nebuvau skaitęs. Labai patraukė, plačiai minėtas, Audriaus atsivertimo fenomenas. Sužavėjo faktas, kad žmogus po gilaus alkoholizmo gali atsistoti, iš naujo tikėti gyvenimu, rašyti knygas. Po šio fakto pradėjau jį sekti socialiniuose tinkluose, skaityti straipnius apie jį.  

Papasakokite, kaip gimė spektaklio idėja?

Nors jau buvau susidaręs tam tikrą vaizdą ir galimas priežastis, kodėl Audrius atsakė sau į gyvybės ir mirties klausimą, nusprendžiau įsitikinti, kad ironija ir sveikas humoras panašiose kritinėse situacijose yra neišvengiamas, ypač po laiko. Kadangi jo žmona yra mano kursioko mama, nusprendžiau kreiptis tiesiai į Audrių ir paprašyti poros knygų perskaitymui. Po pirmų apsakymų ir novelių supratau, kad taip su meile ir nepaprastu dėkingumu bei žavesiu apie gyvenimiškas situacijas gali rašyti tik žmogus, kuris savo noru „prisikėlė iš numirusių“. Tas sveikas atstumas, ironija, nuoširdumas žvelgiant į praeitį ar dabarties negandas, visiškai mane papirko. Pagalvojau, kad taip norėčiau rašyti ir aš. Pagalvojau, kad tai, ką ir rašiau ankščiau, buvo visai panašu. Žodžiu, praeities išgyvenimai tokiuose pasakojimuose skleidžia nedirbtinį pozityvumą, viltį ir ambicijas gyventi. Todėl gimė idėja Audriaus istoriją papasakoti išlaikant tą patį sveiką požiūrį į priklausomybių problemas, nebijoti pabrėžti tam tikrą jų absurdiškumą, prakeiksmą ir viltį iš jų išsikapanoti.  

Spektaklio pavadinimas „Diskoteka angelams“ neša žinutę apie šokius, linksmybes. Kokia yra tikroji spektaklio pavadinimo reikšmė?

Drįstu sakyti, kad reikšmės yra kelios, nors jos visos tarpusavyje jungiasi:

• Angelai mums suprantami kaip mistinės būtybės, kurios mus saugo, bet juk kiekvienas mus supantis žmogus taip pat yra mūsų angelas. Vakaras yra skirtas tiems, kurie rūpinasi savais kaip Angelai ir dėl to išgyvena įvairias emocijas.
• Diskotekų laikais, Audrius rengdavo ne tik šokių diskotekas kur žmonės galėdavo linksmintis ir prasiblaškyti, bet ir ramios muzikos pasiklausymo vakarus, kurių metu jie galėdavo nešokti, o tiesiog kalbėtis apie gyvenimą. Jau tada tai buvo panašu į mažytės bendruomenės susibūrimą pasišnekėti. Todėl ir spektaklis yra tarsi tų vakarų atitikmuo, kuriame ne tik šokame (linksminamės). Juolab, kad tokia renginio konstrukcija yra labai panaši ir anoniminių alkoholikų sambūrį (terapiją).
• Taip pat tai yra atidavimas tam tikros duoklės (dėmesio) ir pagarbos Angelams, kuriais mes tikime arba ne.

Premjerinis spektaklis kalba apie priklausomybes, kurios pražudo šeimas, sveikatą ir karjeras. Papasakokite, kokiais būdais interpretuojate scenoje šią visuomenei jautriai išgyvenamą problemą?

Visada yra didžiulis pavojus tokiomis temomis juokauti. Mes juokaujame. Na, pernelyg nesistengėme to daryti, bet iš pokalbių su Audriumi ir kitais, darosi aišku, kad apie tokius dalykus negalima kalbėti perdėm rimtai ir tik su moraline našta. Priklausomybių įkarštyje žmogus prisigalvoja įvairiausių (nebūtinai adekvačių) būdų kaip pasiekti tam tikrą malonumo vartoti lygį. Tai dažnai virsta kuriozinėmis situacijomis ar net siurrealizmu. Todėl svarbiausi dalykai tokioje temoje yra:

• Priklausomybėse paskendusį asmenį palikti vieną ir nebepadėti jam, jeigu ta pagalba yra nepriimama. Jis turi pats prieiti apsisprendimo klausimą.
• Suprasti žmones, turinčius rimtesnių problemų su priklausomybėmis, geriausiai gali tik panašią patirtį turintys.
• Žmonės, kurie gyvena su priklausomybių liga, gali pradėti kalbėti apie savo gyvenimą tik po ilgo proceso. Čia, aišku, tuo atveju, jeigu norime išgirsti nuoširdų atsakymą į klausimą.
• Atsakomybė.

Kokios emocijos vyrauja pačiame spektaklyje?

Sunkus klausimas, bet galiu pasakyti tiek, kad emocijų paletė laukia išties plati. Nuo juoko iki liūdesio, nuo pykčio iki naivumo, nuo įkvėpimų (azarto) iki neapykantos. Galbūt būtų teisingiau sakyti, kad spektaklis turi nostalgijos prieskonį, kuris sukelia viltingą ilgesį, tarsi kažką praradus. Stengiamės stimuliuoti įsikvėpimo galimybę, užsidegimą judėti į priekį – gyventi.

Spektaklyje kaip metafora naudojami spragėsiai. Kodėl pasirinkote būtent juos?

Tai pabrėžia, tą priklausomybių automatizmą, nes pavyzdžiui aš, nusipirkęs „popkornų“ negaliu nesuvalgyti jų visų. Deja, bet tai pabrėžia ir tuštybę. Juk tie spragėsiai, su visa derama pagarba jiems, nei maistas, nei reikalingos medžiagos ir t.t. Puikiai atrodo, kai jų yra daug ir nėra sudėti į kartotinę dėžutę.

Ar daug suvalgyta spragėsių?

O taip. Bet kol kas aktoriai nesiskundė. Tiesą pasakius, kartais repetuojant pradedame nejučiomis kramsnoti juos. Aš taip pat įsitraukiu į šį veiksmą, nors paskui gailiuosi, kad nebeturime su kuo repetuoti.

Jūsų, kaip režisieriaus žinutė žiūrovui: į ką turėtų būti atkreipiamas dėmesys spektaklyje „Diskoteka angelams“?

Spektaklis dinamiškas ir asociatyviai prikeliantis žiūrovo asmeninius prisiminimus, patirtis. Svajingas spektaklio tempas turi leisti atsipalaiduoti ir su pagrindinio herojumi analizuoti savo gyvenimo kelią. Tikimės įkvėpti, bent trumpam paleisti žmones, kurie šiuo metu nenori išsivaduoti iš priklausomybių liūno. Tikimės paskatinti priimti žmones, kurie išgyvena nekontroliuojamą potraukį alkoholiui, narkotikams, lošimui. 

Priimti, nereiškia taikstytis su tuo, tai reiškia stiprybę leisti gelbėtis pačiam (šiuo atveju sako: arba arba). Būti visada pasiruošus suteikti pagalbą, kai jos iš tiesų nuoširdžiai prašo. Su panašaus kalibro priklausomybių liga teks gyventi-dirbti visą likusį gyvenimą. Išeitis yra visada, jeigu tik jos nori.