Paveldo komisija Vilniaus rajone: dvarai, verbos ir bendruomenės – tarp paveldosaugos misijos ir kultūrinės paskirties
Valstybinė kultūros paveldo komisija liepos mėnesį tęsė vizitų ciklą po Lietuvos savivaldybes, šįkart aplankydama Vilniaus rajoną – kraštą, kuris jau ne vienerius metus išsiskiria nuosekliu ir strateginiu požiūriu į kultūros paveldą, ypatingai – į dvarų sodybas. Čia jos tvarkomos sistemiškai, joms suteikiamos naujos funkcijos, į veiklas įtraukiamos bendruomenės, o savivaldybė kryptingai investuoja tiek savo, tiek pritrauktas lėšas. Kartu svarbu kelti klausimą – kaip šie tvarkymo darbai suderinami su paveldo autentiškumo išsaugojimu?
„Vizitas Vilniaus rajone tapo puikia proga įvertinti ne tik tai, kas jau padaryta, bet ir tai, kaip šiuolaikinis tvarkymas suderinamas su esminėmis paveldosaugos nuostatomis – tapatybės, autentiškumo ir išliekamosios vertės išsaugojimu“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Tvarkomi dvarai: tarp paveldo išsaugojimo ir šiuolaikinių funkcijų
Vilniaus rajonas išsiskiria išskirtiniu dvarų tankumu – jų čia skaičiuojama daugiau nei trisdešimt. Vilniaus rajono savivaldybė dvarus vertina kaip svarbią kultūrinės tapatybės ir bendruomenės stiprinimo priemonę.
Per pastaruosius metus sutvarkyta arba tvarkoma ne viena dvaro sodyba – Mozūriškių, Pikeliškių, Glitiškių, Maišiagalos dvarai. Jie tampa multifunkciniais centrais, kuriuose veikia bibliotekos, muziejai, kultūros įstaigos, amatų centrai. Paskutiniu metu ypač daug dėmesio skirta Glitiškių dvarui, kuriam pritaikyti skirta daugiau kaip 3 mln. eurų, o prie šios sumos ženkliai prisidėjo pati savivaldybė.
Glitiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios. XIX a. čia iškilo Jelenskių giminės dvaras – neogotikiniai rūmai, suprojektuoti architekto Augustino Kosakovskio. Dvaras rusų kariuomenės buvo išgrobstytas per Pirmąjį pasaulinį karą. Šiandien rūmai restauruoti ir veikia kaip daugiafunkcinis kultūros centras.
Toks nuoseklus investavimas rodo aiškią strateginę kryptį. Vis dėlto lankantis kai kuriuose objektuose pastebėta, kad restauravimo sprendimai dažnai koncentruojasi į pritaikymą ir funkcionalumą, o ne į autentiškumo atskleidimą.
„Sutvarkytuose interjeruose dominuoja modernios medžiagos ir sprendimai, o kai kurios autentikos detalės liko neatskleistos ar neintegruotos. Tai kelia klausimą, ar dvarai bendruomenėse suvokiami pirmiausia kaip paveldas, ar kaip kultūrinės infrastruktūros dalis“, – svarstė Paveldo komisijos pirmininkė.
Verbų pynimo tradicija – vietos tapatumo ženklas
Vilniaus rajonas išsiskiria nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimu. Vienas ryškiausių Vilniaus rajono tapatybės bruožų – verbų pynimo tradicija. Čekoniškių verbų ir buities seklyčia – ne tik ekspozicinė, bet ir edukacinė erdvė.
Verbų pynimo tradiciją šiuo metu siekiama įtraukti į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai ne tik simbolinis pripažinimas, bet ir svarbus žingsnis siekiant užtikrinti tradicijos tęstinumą bei žinomumą tarptautiniu mastu. Tačiau tai taip pat primena, kad nematerialaus paveldo išsaugojimui būtina platesnė institucinė parama.
„Pasak mus priėmusios darbuotojos, verbų pynimo ateitis kelia nerimo – nors edukacijas lanko moksleiviai ir jaunimas, vis mažiau žmonių nori šį amatą tęsti profesionaliai. Tai rodo, kaip svarbu ne tik rodyti tradicijas, bet ir kurti paskatas jų tęstinumui. Pastebėjome, kad šiandien dalį veiklų palaiko darbuotojų asmeninis entuziazmas“, – sako doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Mozūriškių dvaras, šiuo metu esantis tvarkymo procese, netrukus taps naujais namais verbų muziejui. Šiuo metu ekspozicija veikia Čekoniškių buities seklyčioje, tačiau planuojama perkelti ją į sutvarkytas dvaro erdves, kur bus sudarytos geresnės sąlygos saugojimui, edukacijai ir lankymui.
Bendruomenių vaidmuo paveldosaugoje: tarp dalyvavimo ir bendrakūros
Vilniaus rajono savivaldybė deklaruoja strateginį požiūrį į paveldą – tai atsispindi tiek finansavime, tiek sisteminiame požiūryje į dvarų pritaikymą. Savivaldybė pabrėžia, kad pastaraisiais metais visi tvarkyti paveldo objektai buvo atnaujinami glaudžiai bendradarbiaujant su vietos bendruomenėmis – nuo funkcijų planavimo iki veiklų turinio kūrimo.
Tokia partnerystė yra svarbi ne tik objekto gyvybingumui, bet ir kultūrinės tapatybės stiprinimui. Vienas iš pavyzdžių – Maišiagalos dvaras, kuriame Vilniaus krašto etnografinio muziejaus filialas, tradicinių amatų centras, Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro Maišiagalos skyrius, bibliotekos skyrius ir kt.
Šios erdvės sukurtos su bendruomenės įsitraukimu, tačiau vizito metu išryškėjo, kad didžioji lankytojų dalis vis dar atvyksta iš kitur – todėl svarbu skatinti, kad jos dar labiau įsišaknytų vietos gyventojų kasdienybėje.
„Vilniaus rajonas rodo pavyzdį, kaip galima strategiškai ir nuosekliai žiūrėti į paveldą kaip į ilgalaikį išteklių. Akivaizdu, kad savivaldybė mato paveldą ne kaip atskirus objektus, o kaip visumą, stiprinančią tapatybę, bendruomenės ryšius ir net ekonominį gyvybingumą. Kartu norisi paraginti dar labiau gilinti požiūrį į autentiškumą ir tapatybę – kad tvarkymas ir įveiklinimas nesumažintų vertės, o ją atskleistų“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Bendruomenių vaidmuo ypač aktualus rengiant atnaujintą Paveldo komisijos kuruojamą Savivaldybių paveldosauginį indeksą, kurio naujoje metodikoje numatytas atskiras dėmesys bendruomenių įsitraukimui. Indeksas bus orientuotas ne tik į finansinius ir kiekybinius duomenis, bet ir į tai, kaip paveldas veikia žmonių gyvenimą. Atnaujintą indeksą planuojama pristatyti 2027 m. po vizitų į visas Lietuvos savivaldybes.
