lapkričio 28, 2019
Bronius Vertelka | XXI amžius
Pažinojusi prezidentą Antaną Smetoną (1)

„Šio­je že­mė­je esu gi­mu­si, nuo jos nie­kur to­liau ne­bu­vau nu­žen­gu­si“, – pa­si­di­džia­vi­mo ku­pi­nu bal­su kal­bė­jo rug­pjū­čio 8-ąją sa­vo 93 me­tų su­kak­tį su­ti­ku­si Lė­no kai­mo sen­bu­vė An­ta­ni­na DIRSIENĖ, li­ku­si vie­nin­te­lė jo gy­ven­to­ja, pri­si­me­nan­ti su­si­ti­ki­mus su iš čia ki­lu­siu pir­muo­ju at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tu An­ta­nu Sme­to­na. Jis ir An­ta­ni­nos se­ne­lis bu­vo vien­me­čiai, o jo bro­lis bu­vo ve­dęs pre­zi­den­to se­se­rį Ma­ri­jo­ną.

At­min­ty­je iš­sau­go­ti su­si­ti­ki­mai

Pir­mą kar­tą Pre­zi­den­tą An­ta­ni­na pa­ma­tė bū­da­ma sep­ty­ne­rių me­tų. Ne­at­si­me­na, ko­kia tai bu­vu­si šven­tė, bet jo su­ti­ki­mui kai­mas ypač ruo­šė­si. Prie baž­ny­čios py­nė vai­ni­kus, eg­lių ša­ko­mis ap­ri­šo stul­pą, o jo vi­du­ry­je įtai­sė tau­ti­nę vė­lia­vė­lę iš po­pie­riaus. Taip iš­puoš­tą Lė­ną ma­tė pir­mą sy­kį. Bet įdo­miau­sia bu­vo ap­žiū­ri­nė­ti at­vy­ku­sius, dar ne­ma­ty­tus au­to­mo­bi­lius.

An­ta­ni­na mo­kė­si ant­ro­je kla­sė­je, kai mo­kyk­lą ap­lan­kė Pre­zi­den­tas. Įė­jo jis pro pa­ra­di­nes du­ris, o abie­jo­se ko­ri­do­riaus pu­sė­se gar­bin­go sve­čio lau­kė iš­si­ri­kia­vę moks­lei­viai. Su kiek­vie­nu jų pre­zi­den­tas svei­ki­no­si pa­duo­da­mas ran­ką ir pra­šy­da­mas pa­sa­ky­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę bei tė­vo var­dą. Ka­dan­gi dau­ge­lį sa­vo kraš­to žmo­nių pa­ži­no­jo, to­dėl jam bu­vo ma­lo­nu iš­girs­ti, kie­no tai yra vai­kai.

Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos ini­cia­ty­va Užu­lė­ny­je sta­ty­ta mo­kyk­la, An­ta­ni­nos aki­mis, bu­vo la­bai di­din­ga. Jo­je vei­kė van­den­tie­kis ir ka­na­li­za­ci­ja, bu­vo pir­tis, vo­nios. Kas pa­gei­da­vo iš­si­mau­dy­ti, tu­rė­jo už­si­ra­šy­ti. Ma­žos gru­pės lau­kė vo­nios, di­de­lės – pir­tis. Iš­si­mau­dy­ti ga­lė­jo kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį. Po pa­mo­kų, po to­kios pro­ce­dū­ros, ei­da­vo na­mo. Ir vi­sa tai vy­ko ne­mo­ka­mai.

Ki­ta­me kai­me An­ta­ni­nos tė­vai tu­rė­jo 8 ha pie­vų, pri­si­šie­nau­da­vo gy­vu­liams. Kar­tą vež­da­mi sau­są, gra­žiai ža­lios spal­vos šie­ną, pa­ma­tė iš miš­ko iš­len­dan­tį Pre­zi­den­tą. Šis įki­šo ran­ką į ve­ži­mą ir sa­ko tė­vui: „Jo­nuk, ar ne ža­lio bū­si pri­sik­ro­vęs?“ „Ne, Pre­zi­den­te, kaip pa­ra­kas sau­so, tik taip at­ro­do“, – už­tik­ri­no ūki­nin­kas. Ir Pre­zi­den­tas nu­ė­jo sa­vais ke­liais, be jo­kios ap­sau­gos.

Kai Užu­lė­ny­je pa­sta­tė dva­rą, at­vy­ko ir ka­rei­vių. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ri­kiuo­te ir dai­nuo­da­mi jie trauk­da­vo į baž­ny­čią. Kai­mo vai­kai bėg­da­vo iš pas­kos, ban­dy­da­mi pri­tar­ti.

At­va­žia­vęs į gim­ti­nę, pre­zi­den­tas A. Sme­to­na bū­ti­nai ap­lan­ky­da­vo Lė­no baž­ny­čią. Jis sė­dė­da­vo vy­rų, pre­zi­den­tie­nė – mo­te­rų pu­sė­je. Iš­sau­go­ti tie pa­tys suo­lai. Po pa­mal­dų, iš­ėjęs iš baž­ny­čios, Pre­zi­den­tas svei­kin­da­vo­si su vi­sais, šne­ku­čiuo­da­vo­si. Tei­rau­da­vo­si ūki­nin­kų, ko­kie rū­pes­čiai juos sle­gia, ko pa­gei­dau­tų. Pre­zi­den­tas tarp sa­vų jaus­da­vo­si lais­vai. Lė­no baž­ny­čiai jis pa­si­rū­pi­no pri­sta­ty­ti bokš­tą, di­dy­sis Šv. An­ta­no al­to­rius – ir­gi jo au­ka. Vie­nas var­pas jau bu­vo, ki­tą ir­gi Pre­zi­den­tas pa­au­ko­jo. An­ta­ni­na pri­si­me­na, kaip var­pą krikš­ti­jo. Vai­kams bu­vo įdo­mu, kaip tai vyks­ta. Kaip krikš­ti­ja vai­kus, jau ži­no­jo, bet kaip krikš­tys var­pą, – ne. Jis bu­vo pa­dė­tas ant sta­lo, prie jo sto­vė­jo krikš­ta­tė­viai – Pre­zi­den­tas su se­se­ri­mi Ju­li­ja. Krikš­ti­jo vie­tos kle­bo­nas ir su­tei­kė jam Šv. An­ta­no var­dą.

As­me­niš­kai An­ta­ni­nai ne­te­ko bend­rau­ti su Pre­zi­den­tu, bet su juo drau­ga­vo jos se­ne­lis. Su­si­ti­kęs su An­ta­ni­nos se­ne­liu, jį ap­ka­bin­da­vo ir pa­bu­čiuo­da­vo, abu ar­ti­mai kal­bė­da­vo­si. Pas­kui kai­my­nai pa­si­šai­py­da­vo: „Bu­čia­vo ta­ve Pre­zi­den­tas, tai pa­žin­ti pa­čio jau ne­be­ga­li­ma“.

Kai­me bu­vo įpras­ta at­ėjus ru­giap­jū­tei at­ei­ti į tal­ką, vie­ni ki­tiems pa­dė­ti. Su­ži­no­ję, kad dar ne­nu­pjau­ti Pre­zi­den­to ru­giai, vy­rai at­sku­bė­da­vo su dal­giais.

Jei­gu sau­si me­tai, že­mė apie Lė­ną at­si­dė­ko­da­vo ne­blo­gu der­liu­mi, jei­gu pa­si­pil­da­vo liū­tys, jis pri­ger­da­vo. Pre­zi­den­tie­nė bū­da­vo dva­re per va­sa­rą, tvar­ky­da­vo ūkį. Ei­na grėb­ti, ir ji kar­tu. An­ta­ni­nos tė­vai ei­da­vo į tal­ką prie kū­li­mo dar­bų. Der­lių jau kul­da­vo ma­ši­na. O tiems, kas da­ly­va­vo prie pu­pe­lių kū­li­mo, lei­do įsi­pil­ti jų sėk­los. Dva­ras tu­rė­jo ge­ros veis­lės jau­tį. Už kai­mie­čių kar­vių su­ker­gi­mą ne­im­da­vo už­mo­kes­čio.

Dva­ras ska­ti­no vai­kus au­gin­ti dar­žo­ves. Jų per­tek­lių su­pirk­da­vo, taip ska­tin­da­mas jau­nuo­sius ūki­nin­kus dirb­ti.

Maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus, A. Dir­sie­nei pa­de­dant tvar­ky­ti baž­ny­čią, į ją už­su­ko nuo Šiau­lių at­vy­kę tė­vas su sū­nu­mi. Pri­si­mi­nė iš čia ki­lu­sį pre­zi­den­tą An­ta­ną Sme­to­ną. Vy­res­ny­sis iš­klo­jo iš sa­vo dė­dės lū­pų gir­dė­tą pa­sa­ko­ji­mą, kaip ruo­šian­tis krikš­ty­noms, su­gal­vo­jo ne­le­ga­liai iš­si­va­ry­ti na­mi­nu­kės, bet bu­vo pa­gau­tas ir nu­teis­tas. Na­miš­kiai pa­ta­rė va­žiuo­ti ma­lo­nės pas Pre­zi­den­tą. At­vy­ko jis į Sme­to­nos dva­rą pir­ma­die­nį, ta­čiau iš­gir­do, kad Pre­zi­den­tas bus tik­tai šeš­ta­die­nį. At­vy­kė­lio ne­iš­va­rė, da­vė jam dar­bo prie gy­vu­lių, val­gy­di­no. Šeš­ta­die­nį pri­ėmu­siam Pre­zi­den­tui iš­dės­tė, kaip ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų deg­ti­nei įpirk­ti ir ruoš­da­ma­sis krikš­ty­noms, su­ma­nęs iš­si­va­ry­ti krū­mi­nės. Pre­zi­den­tas at­sa­kęs, kad taip da­ry­ti ne­ga­li­ma, bet jei­gu to­kiam rei­ka­lui, tai at­lei­dži­ąs nuo baus­mės. O dė­dei ne tik su­mo­kė­jo už dva­re dirb­tą lai­ką, bet ir nu­ve­žė į Jo­na­vą ir nu­pir­ko bi­lie­tą trau­ki­niui.

An­ta­ni­na ma­ty­da­ma jį ži­no­da­vo, kad tai – Pre­zi­den­tas. Jei­gu da­bar A. Dir­sie­nės tei­rau­ja­si, ar A. Sme­to­na my­lė­jęs žmo­nes, mo­te­ris at­sa­ko: „O kaip ne­my­lės? Ge­ras, sa­vas žmo­gus bu­vo, vi­sam mū­sų kraš­tui  pa­žįs­ta­mas“. O jei­gu kas pa­reiš­kia, kad bu­vo sun­ku gy­ven­ti prie Sme­to­nos, šiam at­ker­ta: „O kaip šiuo me­tu? Jei­gu no­ri už­si­im­ti ko­kia nors veik­la, mo­kėk už pa­ten­tą. Anks­čiau bat­siu­vys ar siu­vė­jas ga­lė­jo dirb­ti tiek, kiek no­rė­jo, bet dėl sa­vęs“.

Su­ži­no­ję, kad Ame­ri­ko­je žu­vo pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ver­kė jį pa­ži­no­ję kraš­tie­čiai. Šią krau­pią ži­nią iš­gir­do An­ta­ni­nos tė­vas, klau­sy­da­ma­sis au­si­nio ra­di­jo im­tu­vo. Nors la­bai truk­dė, bet ji pra­si­skver­bė į Lie­tu­vą, pa­sie­kė ir Pre­zi­den­to gim­ti­nę.

Tau­riai nu­gy­ven­ti me­tai

An­ta­ni­na sėk­min­gai įvei­kė ke­tu­ris mo­kyk­los sky­rius, nors ga­lė­jo ir vi­sus še­šis. Šei­mo­je ji bu­vo vy­riau­sia, au­go dar du jau­nes­ni bro­liai. Moks­las, ypač ma­te­ma­ti­ka, mer­gai­tei se­kė­si. Iš­spręs­da­vo bet ko­kį, net­gi su­dė­tin­giau­sią už­da­vi­nį. Iki šiol ne­pa­mir­šo dau­gy­bos len­te­lės. Mo­kė pui­kūs mo­ky­to­jai. Pri­si­me­na: jei­gu kas pra­si­kals­da­vo, vie­nas mo­ky­to­jas krei­da api­brėž­da­vo ra­tą, ku­rį tam tik­rą lai­ką ne­ga­lė­da­vo per­ženg­ti. An­ta­ni­na bu­vo stro­pi ir pa­klus­ni, to­dėl ne­te­ko to­kios baus­mės iš­gy­ven­ti. Bet kei­tė­si lai­kai. Rei­kė­jo ne apie moks­lus, bet apie at­ei­tį gal­vo­ti.

Iš­te­kė­jo bū­da­ma 21-erių. Gy­ve­ni­mo ben­dra­ke­lei­viu pa­si­rin­ko Ka­zi­mie­rą Dir­sę, sa­vo kraš­to vai­ki­ną. Jis jau bu­vo ži­no­mas siu­vė­jas, dir­bo Uk­mer­gės siu­vyk­lo­je. Tu­rė­jo ko­ji­nę siu­vi­mo ma­ši­ną „Sin­ger“, ji iki šiol iš­sau­go­ta. Siū­da­vo vien vy­rams, mo­te­riš­kus už­sa­ky­mus re­tai pri­si­im­da­vo. Te­ko siū­ti ir par­ti­za­nams. Jau­na­ve­džiai gy­ve­no prie miš­ko, to­dėl čia daž­no­kai jie už­suk­da­vo. At­ėję pra­šy­da­vo pa­val­gy­ti. Bu­vo bai­sūs lai­kai: ne­ži­no­da­vo, ką – sa­vą ar sve­ti­mą – vai­šins prie sta­lo. Bū­da­vo ir taip, kad, vos iš­ėjus par­ti­za­nams, jau pri­sis­ta­to stri­bai. An­ta­ni­nos pus­bro­lis ir­gi par­ti­za­na­vo.

Par­ti­za­nų va­dą Juo­zą Krikš­ta­po­nį An­ta­ni­na pui­kiai pa­ži­no­jo. Tai bu­vo aukš­tas, gra­žus vy­ras. Jį daž­nai baž­ny­čio­je ma­ty­da­vo. So­dy­ba sto­vė­jo, va­žiuo­jant nuo Lė­no link Tau­jė­nų, kai­rė­je ke­lio pu­sė­je prie­šais miš­ką. J. Krikš­ta­po­nį te­ko slau­gy­ti. Jis tris pa­ras jų na­muo­se iš­gu­lė­jo. At­ve­žė karš­čiuo­jan­tį. Pa­svei­ku­sį drau­gai iš­si­ve­dė. 1945 m. sau­sio 12 d. mū­šy­je su NKVD ka­riuo­me­ne Užu­lė­nio miš­ke jis žu­vo. Ma­ma, kad tuo įsi­ti­kin­tų, vy­ro bro­liui Ka­ro­liui, Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės sa­va­no­riui, ve­žė du mai­šus kvie­čių esą pa­si­keis­ti į tiek pat ru­gių. Grį­žu­si pa­sa­ko­jo, kad pil­nas pa­grio­vys ka­rei­vių. Ta­da ra­do 12 par­ti­za­nų, žu­vu­sių ne­ly­gio­se kau­ty­nė­se, kū­nų. Try­lik­tą­jį par­ti­za­ną, to­kį Na­ru­še­vi­čių, ap­ti­ko pa­va­sa­rį. Ma­tyt, su­žeis­tas ban­dė pa­bėg­ti.

Žu­vu­siuo­sius lai­do­jo vi­sas kai­mas Vie­ni ėjo sar­gy­bą, kad ne­už­klup­tų ru­sų ka­rei­viai, ki­ti klo­ji­me iš su­au­ko­tų len­tų ka­lė kars­tus. Žu­vu­sius par­ti­za­nus lai­do­jo ben­dro­je duo­bė­je.

Įtar­tas, kad tu­rė­jęs ry­šių su par­ti­za­nais, bu­vo ir An­ta­ni­nos vy­ras K. Dir­sė. Tik­riau­siai kaž­kas jį ap­skun­dė. Siu­vė­ją kvie­tė į Uk­mer­gę ir Vil­nių. Tur­būt ir blo­giau bū­tų bu­vę, bet nuo ka­lė­ji­mo iš­gel­bė­jo Sta­li­no mir­tis. Dva­re įsi­kū­rus res­pub­li­ki­nei tu­ber­ku­lio­zi­nei vai­kų li­go­ni­nei, K. Dir­sė dir­bo siu­vė­ju. Dir­bo ir mo­kyk­lo­je prak­ti­nių dar­bų mo­ky­to­ju. Ga­lė­jo kaž­ką gra­žaus pa­ga­min­ti ir iš aus­tos me­džia­gos, ir iš me­džio.

An­ta­ni­na ir Ka­zi­mie­ras Dir­sės už­au­gi­no duk­rą Vi­dą ir sū­nų Egi­di­jų, jie įsi­kū­rę Pa­ne­vė­žy­je. San­tuo­ko­je jų tė­vai iš­gy­ve­no be­veik 60 me­tų. K. Dir­sė mi­rė 2005-ai­siais, ei­da­mas 85-uo­sius.

An­ta­ni­na, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, tvar­ko­si sa­vo na­muo­se. Val­go vis­ką, kas jai at­ro­do ska­nu. Lai­ko apie 30 viš­tų, jų kiau­ši­niais ap­rū­pi­na sa­vo vai­kus ir net par­duo­da. Vie­nat­vę jai skaid­ri­na ka­ly­tė Pu­pa ir at­kly­dė­lis Ale­kas – taip šu­nį pa­va­di­no pa­gal vie­no ma­ty­to fil­mo he­ro­jų.

Se­no­lė mo­ka verp­ti ir aus­ti vil­nas. Jei­gu kas pa­pra­šo, jas ir da­bar su­ver­pia. O aus­ti iš­mo­ko iš ma­mos, į au­di­mo stak­les sė­du­si nuo 13 me­tų. Jos už­tai­sy­tos stak­lės su au­dek­lu da­bar sto­vi Užu­gi­rio kraš­to mu­zie­ju­je.

A. Dir­sie­nei te­ko šei­mi­nin­kau­ti dau­gy­bė­je ves­tu­vių, lai­do­tu­vių ir pa­ly­dų į ka­riuo­me­nę. Gi­mi­nės kvie­tė ją šei­mi­nin­kau­ti į Anykš­čius bei Kau­ną. Il­ga­am­žė šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo, kad dau­gy­bę sve­ti­mų kros­nių yra pa­kū­ru­si.

Ne tik tor­tus, bet ir na­mi­nę duo­ną ke­pė. Ruo­šė vai­šes ves­tu­vėms, į ku­rias rin­ko­si itin mo­ky­ti žmonės. Skirs­ty­da­mie­si ne tor­to, bet jos na­mi­nės duo­nos ga­ba­liu­ko pa­gei­da­vo.

Gy­ven­da­mi kai­me, Dir­sės tu­rė­jo sa­vo pie­no ir mė­sos. An­ta­ni­na pa­ti ga­lė­jo pa­pjau­tą kiau­lę su­tvar­ky­ti, gar­džias deš­ras ir ski­lan­džius su­dė­ti. Nors gy­ve­no ant Lė­no eže­ro kran­to, bet nei ji, nei jos vy­ras ne­pa­mė­go žve­jy­bos. So­vie­ti­niais me­tais va­lant eže­ro dug­no dum­blą, čia be­si­dar­ba­vu­sie­ji su­ži­no­jo, ko­kia pui­ki šei­mi­nin­kė yra kai­my­nė An­ta­ni­na.

Nuo 14 me­tų iki da­bar An­ta­ni­na gie­da Lė­no Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čio­je. Kai tu­rė­jo vy­rą Ka­zi­mie­rą, su juo gie­do­da­vo. Se­no­lė ap­gai­les­ta­vo, kad kai­me ne­bė­ra kam gie­do­ti. Per­nai iki baž­ny­čios dar dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­da­vo, da­bar jau nu­ve­ža. Pa­ti bai­mi­na­si, kad už­li­pu­si ant dvi­ra­čio ga­li su­si­ža­lo­ti, to­kiam ri­zi­kin­gam žings­niui ne­pri­ta­ria ir jos ar­ti­mie­ji. Mo­te­ris daž­nai klau­so­si „Ma­ri­jos ra­di­jo“, ži­nių per Lie­tu­vos ra­di­ją. O ką nors pa­skai­ty­ti – ne­be jos akims.

A. Dir­sie­nei te­ko įvai­rius dar­bus ko­lū­ky­je dirb­ti, bet iki pen­si­jos li­kus 12 me­tų pa­sky­rė į at­sar­gi­nių da­lių san­dė­lį. Čia bu­vo at­sa­kin­ga ne tik už jas, bet ir už mal­kas, ku­rą, che­mi­ka­lus, an­glis. Tai bu­vo itin rim­tas dar­bas. Per vie­nas Ve­ly­kas su­si­ieš­ko­jo ją be­gie­dan­čią baž­ny­čio­je, kad esą tu­ri bū­ti­nai sku­biai iš­duo­ti ku­ro, nes rei­kia sku­biai va­žiuo­ti.

Mums be­si­šne­ku­čiuo­jant so­dy­bo­je ruo­šė­si keis­ti gy­ve­na­mo­jo na­mo sto­gą. Dar­bams va­do­va­vo iš Vil­niaus at­va­žiuo­jan­tis A. Dir­sie­nės vai­kai­tis Ro­ber­tas. 47 me­tų vy­rui se­ne­lė – vie­nas ar­ti­miau­sių žmo­nių. Nuo vie­ne­rių iki 3 me­tų (kol ėmė lan­ky­ti dar­že­lį Pa­ne­vė­žy­je) jis au­go pas se­ne­lę. At­vy­kęs į Lė­ną pa­vie­šė­ti, jau pa­au­gęs ir ei­da­mas į šo­kius, pa­si­sa­ky­da­vo jai, ka­da grį­ši­ąs. Ir šian­dien se­ne­lę la­bai ger­bia. At­ėjus pa­va­sa­riui abu ta­ria­si, ką so­dins ar sės. Čia – Ro­ber­to šak­nys.

Su­si­ruo­šus se­ne­lei tvar­ky­ti par­ti­za­nų ka­pų, vyk­da­vo ir Ro­ber­tas. Bū­da­vo, tai van­dens sta­ti­nę nu­ve­ža, tai gė­lių pa­so­di­na ar žva­kes už­de­ga. Tai – kaip se­ne­lės pa­ber­ta ir su­dy­gu­si ge­ra sėk­la.

A. Dir­sie­nė pa­sa­ko­jo, jog ka­dai­se Lė­ne bu­vo 100 so­dy­bų. Jei­gu kas mir­da­vo, tai į ge­du­lin­gus pie­tus iš jų net po vie­ną ne­ga­lė­da­vo at­ei­ti – ko­kia tro­ba to­kį skai­čių pri­ims. Da­bar jau ra­si ne­gy­ve­na­mų na­mų. Liūd­no­kas vaiz­das, bet kal­bo­mis nie­ko ne­pa­da­ry­si. Šiek tiek kai­mo tik­ro­vę pa­į­vai­ri­na at­gims­tan­tis Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos dva­ras, ja­me ir dar­bo at­si­ran­da. A. Dir­sie­nė aiš­ki­no: vie­to­vė, kur A. Sme­to­nos sta­ty­ta mo­kyk­la ir dva­ras, va­di­na­si Užu­lė­niu, o šis vi­sas kraš­tas – Užu­gi­riu.

Share Button

Komentarai (1)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

  1. Prezidentą Antaną Smetoną gerai prisimena ir mano uošvis Bronislovas Valančius, kuriam dabar 94 ir gyvena vasarą Ukmergėje o žiemą Kaune. Bronius yra gyvenęs Smetonos laikais Užulėny ir pas jo tėvą dažnai pravažiuodamas sustodavo prezidentas Smetona.


sausio 24, 2020

„Vitaminas Atostogos“ – šiandien buvo paskelbta Lietuvos konferencijų ir parodų centre „Litexpo“. Šis šūkis pradėjo 8-ąją tarptautinę turizmo parodą „ADVENTUR […]

sausio 24, 2020

Sausio 14 dieną Onuškio bibliotekoje susitikome su kraštiečiu, Sausio 13-osios įvykių liudininku, „Gyvybės ir mirties keliu“ pagarbos bėgimo dalyviu Juozu […]

sausio 23, 2020

Vis daugiau Vilniaus miesto bendrojo ugdymo įstaigų, kartu su maitinimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, palaiko iniciatyvą ugdyti vaikų finansinį raštingumą ir […]

sausio 23, 2020

Sausio 17 d. į netradicinę pamoką Paluknio bibliotekoje susirinko Paluknio „Medeinos“ gimnazijos IIg ir IIIg klasės moksleiviai su lietuvių kalbos […]

sausio 23, 2020

Sostinės Tarybos nariai šiandien išrinko miesto garbės pilietį – Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teikimu, juo tapo vilnietis kunigas Julius Sasnauskas: […]

sausio 23, 2020

Lentvario miesto biblioteka tęsdama renginių ciklą, skirtą ,,Metų knygos 2019“ rinkimams, sausio 15 d. pakvietė savo mažuosius skaitytojus į susitikimą […]

sausio 21, 2020

Išgirsti apie tai, kad, jauna šeima, kurioje žmona ir vyras, baigę prestižinį Vilniaus universitetą ir turėję neblogai apmokamus darbus sostinėje, […]

sausio 21, 2020

Sausio 21 d. yra minima Senelių diena. Tėvai mus auklėja, o seneliai lepina – senas posakis, bet tikra tiesa. Seneliai […]

sausio 21, 2020

sausio 18–19 d. NOKT (Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos) atstovai aplankė Latviją ir pagerbė 1991 […]

sausio 20, 2020

Greta senamiesčio, tarp istorinių Užupio ir Paupio priemiesčių, esanti teritorija turi naują urbanistinę jungtį – pėsčiųjų tiltą per Vilnią.   […]