Prablaivėjimas tampa sniego gniūžtės efektą sukeliančiu reiškinių
Kaip ten sakoma, net baisu sakyti, kad neprisikalbėti. Bet pasakyti norisi. Spaudoje perskaičiau jau kelias panašaus pobūdžio žinutes, tad manau, kad tai jau nebėra atsitiktinumai. Pagaliau tai jau galima vadinti reiškiniu. Kalbu apie savivaldybių tarybų sprendimus ar merų pasisakymus, kad vieši miestų renginiai bus organizuojami be alkoholio. Apie tai viešai prabilo Jonavos rajono meras, o apie sprendimą paskelbė Šiaulių rajonas. Kėdainiai, savo agurkų šventę taip pat atšventė be alkoholio.
Manau, kad šis reiškinys jau įgauna bent nedidukės sniego gniūžtės efektą, nes neabejoju, kad Jonavos rajono mero ir bendrapartiečio nuomonę sustiprino tikrai charizmatiškas buvęs Sveikatos apsaugos ministras ir dabartinis ES komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, o Šiaulių rajono tarybai tinkamus argumentus ir nenuginčijamą sėkmės istoriją Naisiuose pristatė Naisių festivalio siela Ramūnas Karbauskis. Taigi, jau ne viena partija ir jau ne vienas politikas. Tai tampa reiškiniu.
Iki to kelias buvo labai ilgas, nes mūsų valstybės bandymus kažkaip tvarkytis su alkoholio vartojimo ir renginių saugumo problemomis savotiškai galima prilyginti vis prasipagiriojančio ir vėl prisigeriančio alkoholiko planais gydytis nuo alkoholizmo. Nuolat stebėdavom žinutes kuomet kam nors ką nors sumušus, mirus nuo persigėrimo, nuskendus ar sunaikinus savivaldybės turtą viešos šventės metu, savivaldybių politikai, kaip ir daugelis alkoholikų pagirių metu, pasiryždavo imtis „ryžtingų veiksmų“. O galvos skausmui praėjus ir vėl pasirodžius seniesiems draugeliams, alkoholio gamintojų ir prekiautojų pavidale, vėl būdavo dalinami vienkartiniai prekybos alkoholiu leidimai viešų renginių metu. Ir taip daug metų.
Žinoma. Jau girdžiu skeptikus kalbant, kad esą draudimais nieko neišspręsi, žmonės gers namie, o jei negers, tai dar blogiau: ateis prisivartoję narkotikų, ar šventėse svaiginsis nelegaliomis medžiagomis. Taip pareiškė dėl sunkiai suvokiamų priežasčių pasiteisinusios praktikos atsisakiusios Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einantis Gediminas Grybė. Įdomi nuomonė. Bandau įsivaizduoti „ratų užsimetusius“ kaimo girtuoklėlius besiklausančius liaudiškos muzikos. Sunkiai pavyksta, bet gal čia aš toks be vaizduotės.
Galima sakyti, kad Naisiai, ilgą laiką buvę tiesiog ramiu ir žavingu Žemaitijos miesteliu, po truputį tampa reiškiniu, kuris keip gera infekcija pradeda plisti po labai ligotą šalies kūną.
Grįžtant prie draudimų, tai visiems būsimiems gąsdintojams nepasiteisinusia JAV prohibicija siūlau patylėti ir nebeatsibosti, nes tie palyginimai jau net nebejuokingi, o rimtose diskusijuose skamba kaip mažo vaiko knirkimas dėl sulūžusio žaislo. Reikia pastebėti, kad panašūs ribojimai viešuose renginiuose yra reikalingi pirmiausia tam, kad gražinti visuomenei suvokimą, jog pasilinksminimai yra įmanomi ir neprisigėrus. O tiems, kurie ir taip neprisigeria tokiuose renginiuose, vieši renginiai pagaliau turėtų tapti kultūros ir saugaus pasilinksminimo galimybe, kuri nebesisietų su nuolatiniu girtų žmonių keliamu pavojumi ar nesibaigiančiais bet kur atliekamų gamtinių reikalų vaizdiniais. Iš viso toks girtuokliavimas viešų renginių metu sunkiai suprantamas ir paaaiškinams žinant, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas draudžia alkoholio vartojimą viešose vietose. Visai neaišku, kodėl miestų švenčių metu į šią nuostatą, net ir ne renginių vietose, kur parduodamas alkoholis, staiga imama žiūrėti pro pirštus. Čia kaip kokie atlaidai, negalintiems viešose vietose pasirodyti tik todėl, kad yra blaivūs.
Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nėra savęs nevaldantys alkoholikai ir tikrai gali viešo renginio metu keliais valandas praleisti negerdami. Tiems, kam gėrimo labai trūks, visuomet liks galimybė nueiti pagerti į artimiausią barą ar kavinę. Ten juk taip pat Lietuvos verslininkai dirba ir darbo vietos kuriamos. Ar ne mieli politikai? O tie, kurie nesugeba valandos išbūti neprigėrę spirituoto alaus ar pigaus vynelio, manau ras kitų pramogų. Kodėl didžioji viešų švenčių dalyvių dalis turi kentėti nuo tokių veikėjų vapaliojimo, seilėjimosi, kabinėjimosi ir kitų keliamų problemų. Yra taikliai pastebėta, kad vieno žmogaus teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Taigi, teisė negerti ir būti saugiam viešame renginyje yra ne mažiau svarbi, nei teisė prasigerti.
Net neabejoju, kad prasidės aludarių pasriūbavimai apie tai, kaip sumažės darbo vietų, kaip vietinis verslas patirs nuostolius ir pan. Įdomu ką pasakytų ūkininkai ar kiti darbdaviai, kurie po tokių „verslininkų“ pasiautėjimo laukia sekančią darbo dieną užsišventusių darbuotojų. Kiek jie nuostolių patiria? Kiek nuostolių ir išlaidų patiria viešąją tvarką turinčios užtikrinti tarnybos, kurių pareigūnai jau daug metų prašo politikų įvesti blaivių renginių praktiką? Tik jų balsas iki šiol buvo negirdimas.
O visiems, kurie manote, kad tai kraštutinumas, siūlau išjungti šį straipsnį ir eiti skaityti kitų žinučių, apie tai kaip „socialiai atsakingai“ sporto renginiuose bus dalinamas nealkoholinis alus, nutylint, kad taip reklamuojamas, alkoholinis; žinučių apie tai, kad mažėjant alaus pardavimams kitose šalyse imamasi priemonių, kurios tuos pardavimus didintų ir pan. Skaitykite anuos straipsnius, nes pokyčiams dar nesubrendote.
