Pradžios jubiliejus
Ar kada teko švęsti pradžios jubiliejų? Ligi šiolei įprastai minėdavome mokyklos baigimo apvalias sukaktis, tad kvietimas susirinkti penkiasdešimtmečio nuo pirmojo žingsnio mokyklos suolan ir nuo pirmos pamokos pasirodė gana netikėtas ir … trumpam galvoje sujaukė datas. Mokslo pradžia. Tą dieną prieš 50 metų mes buvom maži, bet svarbūs. Atėjome septynmečiai, sutrikę. Nuostabu, kaip pirmoji nuotrauka dvelkia nuoširdumu ir tyrumu.
Nemaža dalis buvusių „pirmokėlių“ atsiliepė į organizatorių kvietimą, tad birželio 10 dienos popietę galima buvo stebėti, kaip orūs ponai rinkosi prie Jono Biliūno gimnazijos. Dauguma veidų buvo „kažkada gerai žinomi“ – juk to ir tikėjomės atvykdami, tačiau begėdiškai lekiantis laikas ištrynė vardus, pavardes, klasės „raidę“… Renovuotas gimnazijos pastatas nė iš tolo nebuvo nepanašus į sovietinį, kuriame praleidome dalį gražaus savo laiko. Tik medžiai tapo didesni, o nepriekaištingai tvarkoma aplinka net tokią jautrią akimirką sulaukė dėmesio ir pagyrų.
Pirmojo aukšto fojė akys užkliuvo, kaip mums vėliau paaiškino, už abiturientų sudėliotų 5 raidžių su širdele – „AŠ myliu JBG“. Registruotis buvome pakviesti į Mokytojų kambarį, kuris mums, mokiniams, visuomet buvo tabu. Kambaryje ant stalo pastebėjome pradinių klasių nuotraukas ir pirmųjų klasių dienynus. Vos palietus tokį reliktą apima ypatingas jausmas – tarytum kokią paslaptį vartai. Jame pirmokų pavardės, tėvų vardai ir adresai, ką jau kalbėti apie įvertinimus. Pajuokavom, kad nė vienas daugiau penketuko nesame gavęs…
Pakilome „daug regėjusiais“, todėl labai brangiais mokyklos laiptais į trečiame aukšte įkurtą mokyklos muziejų. Istorijos mokytojas Gintaras Ražanskas (dėkui jam) surado laiko papasakoti svarbiausius gimnazijos faktus ir įvykius. Nors esame XXXV-oji laida, mokyklos kelias daug ilgesnis: artėja prie 100 metų jubiliejaus. Ekspozicijoje A. Vienuolio-Žukausko ir kitų mokytojų bei mokinių istorinės nuotraukos širdį paglostė tiems, kuriems pavyko ekspozicijoje surasti save.
Svarbiausias susitikimo akcentas – bendra nuotrauka ties mokyklos slenksčiu. Sustojome toje pat vietoje, kaip tada – ant laiptų. Gal ne vienas tuomet pagalvojome, kad nuotrauką pakartoti ir atkurti, kas prie ko ir kurioje eilėje stovėjo, gal ir įmanoma, bet kas pakartos tą ypatinga jausmą, kurį jaučia mažas žmogutis, pradėdamas savo gyvenimo kelią? Mūsų susirinko 42, beveik pusė pradėjusių lankyti mokyklą 1967-iais. Jei skaičiuosime tuos, kurių nebeliko, būtų susirinkę pusė pradėjusių …
Deja, dalis klasės draugų jau niekada neatvyks. Prisimenant išėjusius mokytojus ir bendramokslius, organizatoriai pakvietė aplankyti jų amžino poilsio vietas Anykščių kapinėse. Uždegėm žvakutes prie mūsų pirmųjų mokytojų – Janinos Vanagienės ir Almos Ivaškevičienės, klasių auklėtojų – Onos Dundulienės, Jonės Marciukienės, Rapolo Railos, Valerijos Žemaitytės ir Stasės Bražėnienės, mokytojų – Prano Dūmano, Petro Kulikausko ir Jono Juknevičiaus; bendramokslių – Sauliaus Uzdono, Violetos Garšvaitės, Virgilijaus Naviko, Kęstučio Jaruko ir Artūro Gudmano kapų.
Pavakaroti, prisiminti jaunas dieneles ir pasikalbėti susibūrėme miesto centre, kavinėje „Erdvė“. Dar ilgai klegėjom, dalinomės prisiminimais ir nesibaigiančiais pasakojimais.
Dėkui organizatoriams – Rasai, Irmai, Nijolei, Rimutei, Kaziui, Jonui ir Petrui už galimybę aplankyti mokyklą bei priminimą, jog laikas lekia nesustodamas, o TOKIOS progos dažnai net praeina nepaminėtos …
