4 balandžio, 2021
Bronius Vertelka | XXI amžius

Prie Marnakos ir Lėvens

Projekto „Tiltagaliai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorė, Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė

Viena vaizdingiausių Panevėžio rajono vietovių – Tiltagaliai – nuo Aukštaitijos sostinės yra nutolusi 20 su trupučiu kilometrų. Per gyvenvietę vingiuoja Marnakos upelis, kuris netrukus savo vandenis patiki sraunesnės Lėvens globai. Šie metai Tiltagaliams ypatingi tuo, kad Panevėžio apskrityje tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Ar pavyks pateisinti tokį pasitikėjimą? Apie tai „XXI amžiui“ pasakoja projekto „Tiltagaliai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ koordinatorė, Tiltagalių kultūros centro direktorė, verslo bakalaurė Renata KOPŪSTIENĖ.

Mažosios kultūros sostinės titulas Jūsų bendruomenei yra turbūt rimtas iššūkis. Ar tam buvote pasiruošę?

Tai, kad Tiltagaliai tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine, mus visus  privertė pasitempti, į save pasižiūrėti iš šono, pasigražinti, ieškoti galimybių ir būdų kaimo gerovei kurti. Į tai iš karto ėmėme žiūrėti reprezentaciniu žvilgsniu, galvoti, ką dar būtų galima nuveikti. Pradėjome nuo kaimo įvaizdžio, mąstėme, kaip jis turėtų atrodyti, ir nusprendėme skverbtis į jo istorijos gelmes.

Kas paakino siekti mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulo?

Gavome tokį pasiūlymą, bet iš ko konkrečiai, nenorėčiau įvardyti. Šiandien tuo labai džiaugiamės, nes pasijutome labai įvertinti. Kartu tai buvo didžiulis iššūkis tiltagaliečiams. Jie priėmė jį.

Rengti projektą ėmėtės pati viena ar pasitelkusi bendruomenės pajėgas?

Aišku, projektą rašo vienas žmogus, bet kartu su bendruomene. Įsivertinome savo galimybes ir lūkesčius. Taigi tas projektas – bendruomenės išmintis. O ji – ne vien gyvenvietės, bet dar ir 30 kaimų – iš viso daugiau kaip 750 žmonių. Tai – Tiltagalių seniūnaitijos, arba buvusio ekonomiškai stipraus Paežerio kolūkio, valdos.

Kaip sutikote žinią, jog Tiltagaliai tapo 2021 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine Panevėžio apskrityje?

Žinoma, džiaugsmingai. Ir, aišku, papildomų rūpestėlių nemažai atsirado, nes teks projektą įgyvendinti. Daugybę renginių esame sumanę.

Kokių?

Baigiamas kurti filmas apie Tiltagalių kaimo istoriją, jo dabartį. Jis vadinsis „Šimtmečiai prie Marnakos“. Kuriant filmą, lygiagrečiai dėliojosi ir knyga apie Tiltagalius. Turėjome viziją, kokia ji galėtų būti. Dėl filmo ir knygos reikėtų dėkoti karantinui, nes jo valia atsirado daugiau laisvo laiko. Be abejonės, dėkoti reikia ir už Tiltagaliams suteiktą mažosios kultūros sostinės titulą: taip atsirado pinigėlių, nes šitie kuriami dalykai kainuos, ypač knygos leidyba.

Ar būtinai reikėjo to filmo?

Norėjosi turėti reprezentacinį filmą apie Tiltagalius: kas čia yra gražaus, kokia gamta, kas išsaugota iš architektūros paminklų, kokie iš čia kilę ar gyvenę įžymūs žmonės. Norėjosi gražios, susistemintos informacinės vaizdinės medžiagos apie Tiltagalius, nes daug Lietuvos miestelių tokius dalykus jau yra pasidarę ir pateikę. Mes tai matome ir žiūrime. Taigi norėjosi, kad ir apie mus kažkas būtų.

Kam kilo tokia mintis? Kas rašė filmo scenarijų?

Tokią mintį turėjau senokai. Žinojau, kad tai kainuos daug laiko, kurio aš fiziškai neturėjau. Mintis susikristalizavo praėjusių metų pavasarį, prasidėjus karantinui. Tačiau netikėjau, kad dėl filmo turėsiu labai daug reikalų ir rūpesčių. Maniau, kad jis bus „iškeptas“ per tris mėnesius. Bet prabėgo metai, ir prie filmo teks dar kantriai padirbėti. Tai bus daugiau į dokumentinį filmą panašus mūsų kūrybinis darbas pusės valandos trukmės. Šalia filmo gimė dar ne vienas filmukas. Keli jų jau yra padaryti, prie likusiųjų dar dirbama. Pirmajame vyksta Tiltagalių pristatymas mūsų kaimo poetės Liudos Karpuškienės eilėmis. Aš esu filmo scenaristė, režisierė ir redaktorė. Filmuoja kitas žmogus. Filmo kūrimą finansuoja savivaldybė, rėmėjai. Jo premjeros tikimasi ateinantį rudenį. Bet dar laukia didžiulis darbas.

O kam kilo idėja surašyti ir knygos pavidalu išleisti Tiltagalių istoriją?

Buvo poreikis turėti tokią knygą. Dar prieš 20 metų vaikai manęs teiraudavosi, kokia Tiltagalių kilmė, istorija. O iš kur aš galėjau žinoti, nes tada dar nebuvo interneto. Kirbėjo mintis pačiai tuo užsiimti, bet supratau, kad lauktų didžiulės kantrybės reikalaujantis darbas. Prieš penkerius metus pas mane atėjo kaimo istorija besidominti ir ją renkanti garbaus amžiaus tiltagalietė Pranutė Kunčienė su idėja, kad reikia rašyti tokią knygą. Medžiagą, kurią turėjo sukaupęs apie Tiltagalių seniūnaitiją, man atsiuntė rajono savivaldybės darbuotojas, istorikas Petras Juknevičius. Bendravau su istorijos mokytoja Elena Klingiene, mūsų krašto kultūros šviesuoliu Vladu Žiliu, kraštiečiu istoriku Rimantu Mikniumi. Knygos pristatymas numatytas šį rudenį.

Kada vyks mažosios Lietuvos kultūros sostinės šventinis atidarymas?

Jeigu nesutrukdys karantinas, jis turėtų vykti birželį, per Antanines. Tai – tradicine tapusi bendruomenės šventė, minima daugybę metų. Anksčiau mūsų krašte buvo populiarios Joninės. Permainos įvyko Karsakiškio seniūnu dirbant tiltagaliečiui Petrui Klimavičiui. Jis sakė: „Vos ne kiekvienas švenčia Jonines. Kodėl Tiltagaliuose nesurengti Antaninių, kai Tiltagalių koplyčioje vyksta Šv. Antano atlaidai?“ Prigijo tokia šventė. Darniai ir pakiliai joje dalyvauja bendruomenės žmonės.

Vasarą numatyta gausybė kitų renginių. Kokie jie?

Gamtoje, prie Tiltagalių tvenkinėlių, rengsime dailės plenerus. Dalyvauti ir parodyti čia savo meninius gabumus kviesime vaikus ir suaugusius. O prie kultūros centro, Čiobrelių pievoje, numatytas profesionalių dainuojamosios poezijos atlikėjų festivalis. Baigiantis vasarai laukia neeilinis renginys – susitikimas su interaktualaus istorinio ralio dalyviais. Ne vieną valandą ir ne iš karto į Tiltagalius užsuks nuo 150 iki 300 motociklininkų. Bus ir kitų renginių. Iš anksto jiems ruošiamės, bet gerus mūsų norus gali į miltus sutrinti siautėjanti koronaviruso pandemija.

Būsiu atviras: Tiltagaliai man – vos ne kaip gimtinė. Grįždamas iš tolimesnės kelionės pasiekęs Tiltagalius jaučiuosi kaip namuose. Mūsų šeima, bėgdama nuo Sibiro pragaro, šiame krašte surado jaukų prieglobstį. Iš penkių vaikų aš buvau pagrandukas ir labai artimą ryšį išlaikiau su mama. Su ja, dar mažas būdamas, pažinau šios vietovės žmones, pamėgau juos už gerumą, nuoširdumą. Nenutraukiu ryšių su Tiltagaliais ir dabar – čia gyvena mano vyriausioji sesuo. Atvykus į netoli Kupiškio rajono ribos esančią gyvenvietę, maloniai nuteikia ne tik aplinkos grožis, bet ir tvarka, žmonių padorumas…

Taip, tiltagaliečiai ne tik noriai dalyvauja talkose, bet ir patys sugeba apsišluoti, pasitvarkyti, pasigražinti savo kiemuose, padailinti ar atnaujinti sodybas. Netrūksta ir iniciatyvių, kitų gerovei pasiaukojančių žmonių. Bendruomenės tarybos narys Donatas Šlapelis nusenusių, savo vertę praradusių medžių vietoje sodina pušaites ir eglaites. Jis inicijavo ir atnaujino pagrindinę skelbimų lentą. Tiltagaliuose yra trys liepteliai: du – per tvenkinėlius, trečias permestas per Marnakos upelį. Maždaug prieš trejus metus visų jų medinę dangą atnaujino ūkininkas Ričardas Kopūstas. O mano tvirti ramsčiai, pirmieji pagalbininkai organizuojant renginius – Bronė ir Vidas Žekoniai, Regina ir Povilas Matuzevičiai.

Ar Karsakiškio seniūnija neprimiršta Tiltagalių?

Jos dalis esame, pučiame į vieną triūbą. Tai, kad Tiltagaliai tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine, yra neeilinis įvykis seniūnijoje. Kartu – ir visų jos gyventojų šventė.

Tiltagaliuose veikia pradinė mokykla, yra vaikų lopšelis-darželis, vaistinė, ambulatorija…

Buvo metas, kai džiaugėmės turėdami tik pradinę mokyklą. Bet atsirado vaikų darželio poreikis. Teko kryžiaus kelius nueiti, kad išsipildytų ši tiltagaliečių svajonė. Taip ir atėjo eilė lopšeliui. Gyva mūsų gyvenvietė. Jeigu parduodamas namas, tuoj atsiranda ir jo pirkėjas.

Kelerius metus buvote ir bendruomenės pirmininkė. Kokie prisiminimai išliko?

Nesureikšminu šių pareigų. Daug metų esu bendruomenės tarybos narė. O tiesioginis mano darbas buvo ir yra kelti kultūros lygį kaime. Dirbdama kultūros centro direktore parašiau ir įgyvendinau kelis projektus Tiltagalių kasdienybei gerinti.

Kadaise Tiltagaliai garsėjo kaip muzikantų, dainininkų ir šokėjų kraštas. O kaip dabar? Gal reikia vaikščioti po kiemus ir kviesti į repeticijas?

2004 metais Tiltagalių kultūros centras tapo juridine įstaiga ir ji atsako už visos Karsakiškio seniūnijos kultūrinę veiklą. Čia – 12 saviveiklinių meno kolektyvų. Daugiausia – Tiltagaliuose. Garsiosios liaudiškos muzikos kapelos „Lėvena“ dalyviai – ne tik Tiltagalių, bet ir Akmenės, Gudgalio, Geležių, Karsakiškio žmonės. O į linijinių šokių kolektyvo „Širšės“ repeticijas atvyksta net iš Kupiškio rajono. Vadinasi, netrūksta norinčių prisiliesti prie meno, pabūti šalia kultūros.

Kas Jus įtraukė į kultūrinio gyvenimo verpetą? Kaip tapote direktore?

Buvo toks metas, kai kultūra buvo laikoma pelene. Kultūros namų vadovė Regina Matuzevičienė norėjo išeiti ūkininkauti, bet vietoj savęs turėjo kažką pasiūlyti. Kas gi iš kitur važinės, kai tėra pusė etato ir juokinga algelė. Nebuvo kultūros specialistų, neturėta muzikos instrumentų. Bet atsitiko taip, kad vadovauti kaimo kultūrai pasiūlė man. Aš tebuvau baigusi vidurinę mokyklą ir neturėjau jokios patirties menuose. Pradžia atrodė labai sunki. Turėjau mažą vaiką, o lopšelio nebuvo. Ir dar – savas ūkis: karvės, kiaulės. Jaučiausi kaip nemokanti plaukti įmesta į vandens sūkurį. Išeiti kultūros pradžiamokslį padėjo tiltagaliečiai: kaimo poetė Liuda Karpuškienė (jau mirusi), kolūkio laikais kaimą kultūriniais renginiais garsinęs Vladas Žilys ir Regina Matuzevičienė. Juos vadinu savo švenčiausiąja trejybe. Bet kuriuo atveju jie būdavo šalia manęs. Jeigu ko nemokėdavau, klausdavau jų.

Palaipsniui atėjo įgūdžiai. 2005 metais Vilniaus kolegijoje baigiau kultūros vadybą – kultūrinės veiklos administravimą. Pernai šioje kolegijoje įgijau verslo bakalaurą.

Ar Jūsų darbo diena išsitenka tarp 8–17 valandų?

Toks klausimas mane verčia šypsotis. Savo darbą įterpti į kažkokias valandas neįmanoma. Tai – kūrybinis darbas, daug nežinomybės, atsakomybės. Kai staiga užgriūva tokie reikalai, tai apie juos negali negalvoti. Kad ir dabar, Tiltagaliams tapus mažąja Lietuvos kultūros sostine. Kyla klausimų, ką daryti, ką darė kiti turėdami tokį titulą? Be to, gausybė popierizmo, jaučiuosi kaip raštvedė. Uždaryta Karsakiškio mokykla, o joje veikęs muziejus perduotas Tiltagalių kultūros centrui.

Būtina pasiruošti kiekvienam renginiui: gražiai atrodyti, ieškoti, kuo apsirengti, galvoti, kaip pasidailinti, kaip susitvarkyti plaukus, apsispręsti, ką ir kaip pasakyti. Ir ūkinius reikalus tenka spręsti. Turiu 12 darbuotojų ir keturis senus pastatus. Jie net naktimis rašo žinutes, kažko klausia ar jiems kažkokia mintis atėjo. Būna, kad išlenda nenumatytų dalykų.

Vienais metais teko organizuoti kelis rajoninius renginius. Ir vėl atsakomybė, įtampa. Ypač karantino sąlygomis sunku: nežinai, ar galėsi dirbti, ar gali kažką planuoti.

Užpernai buvote pripažinta geriausia kultūros centro direktore Panevėžio rajone. Kaip pelnėte tokį įvertinimą?

Pirmiausia, turi duoti tam tikrą produktą. Dabar visko didelė pasiūla. Žmonės tai atsirenka. Ne bet kaip ir ne bet kada turi daryti, bet itin apgalvotai, nes ištaškysi energiją veltui.

Viena Tiltagalių gyvenvietės pusė priklauso Subačiaus, kita – Karsakiškio parapijai.

Taip jau istoriškai susidėliojo. Anksčiau Tiltagalių kaimo išvis nebuvo. Kolūkių laikais iš vienkiemių, priverstinai keltų, susiformavo nauja gyvenvietė. Žmonės, kurie buvo atėję nuo Velniakių, Vepų kaimų, kaip ir buvo, taip ir liko Karsakiškio parapijoje, o atėjusieji nuo Bigailių, Žiliškių priklauso Subačiaus parapijai.

Kadaise ši dalis buvo Kupiškio rajonas ir netgi ne Tiltagaliais ši vietovė vadinasi, bet Pamarnakiu – nuo Marnakos upės pavadinimo.

Tokia atskirtis nesukelia priešpriešos?

Ne. Taip netgi geriau, patogiau. Jeigu kuriame nors renginyje, šventėje, koncerte negali dalyvauti Karsakiškio klebonas, tada kreipiesi į Subačiaus kleboną. Kartais ir abu atvyksta. Tai – Tiltagaliams didelis privalumas.

Kiek karantinas pritemdė kultūrinį gyvenimą kaime?

Pernai, pirmojo karantino metu, jautėmės sutrikę. Teko daug ko išmokti, ko visiškai nežinojome. Tiltagaliečiai idėjų nestokoja. Kuria, filmuoja namuose ir tai parodo nuotoliniu būdu virtualioje erdvėje.

Kilusi esate iš Žemaitijos. Tiltagaliuose gyvenate maždaug 30 metų. Kokia jūsų šeima?

Turiu tris dukras. Vyriausioji Vilniaus Mykolo Riomerio universitete baigė teisę, kita įgijo Vilniaus Verslo technologijų kolegijos baigimo diplomą. Jauniausioji mokosi Subačiaus gimnazijos devintoje klasėje. Nuo pirmos klasės lankė Kupiškio menų mokyklos fortepijono klasę, pernai ją baigė. Vyras ūkininkauja. Beje, jau esu senelė – turiu anūkę.

O kokie Jūsų pomėgiai?

Skaitau ne kažkokius romanus ar detektyvus, bet psichologinę, filosofinę, teologinę literatūrą. Domiuosi eteriniais aliejais, sveikatos reikalais.

Dėkoju už pokalbį. Geros jums kloties toliau garsinant Tiltagalius. O mano asmeniniai palinkėjimai šio gražaus krašto žmonėms – tausoti sveikatą ir laimingai sulaukti gilios senatvės.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA

 

Renata Kopūstienė prie kultūros centro, pasipuošusio mažosios Lietuvos kultūros sostinės lenta

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


O. Posaškovos nuotr.
15 balandžio, 2021

Balandžio 15-ąją, skatinant žmoniją saugoti vertybes ir taiką, visame pasaulyje minima Pasaulinė kultūros diena. Vaizdo žinutė „NEpaMIRŠTI“ – tai simbolinė […]

bendruomenės archyvo nuotr.
14 balandžio, 2021

„Manau, temperamentas, – pasiteiravus, kas motyvuoja nemažą laiko dalį skirti bendruomenės veiklai, susimąsto Panevėžio rajono kaimo bendruomenės „Pažagieniai“  pirmininkė Elena […]

Guoda Burokienė
14 balandžio, 2021

Liaudies išmintis byloja – ratus ruošk žiemą, o roges – vasarą. Išminties perlų tautosakoje teko ieškotis konservatoriams, supratus, jog artėjančių […]

13 balandžio, 2021

Aktyvūs pasaulio lietuviai pristato naują projektą, skirtą pilietybės temai ir pilietiškumo ugdymui „Pilietybė“. Viena iš šio projekto dalyvių – „Globalaus […]

13 balandžio, 2021

Šį pavasarį Lietuvos keliuose vėl pasirodys „Google Street View“ automobiliai, kurie keliaus per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas […]

Vyskupas Jurgis Matulaitis
13 balandžio, 2021

Šiandien, 2021 metų balandžio 13 d. sukanka 150 metų, kai, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, Bažnyčia ir lietuvių tauta […]

12 balandžio, 2021

Konkurencijos taryba išnagrinėjo informaciją dėl Kauno miesto savivaldybės skirtos paramos M.A.M.A. renginio organizatoriams ir paragino savivaldybę įteisinti suteiktą paramą, kad […]

10 balandžio, 2021

„Siūlau šiam pastatymui suteikti geriausios praėjusių metų operos apdovanojimą“, – tokius ir panašius susižavėjimo komentarus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro youtube […]

10 balandžio, 2021

2021 m. Europos paveldo dienų (EPD) tema – „Įtraukiantis paveldas“. EPD renginiai Lietuvoje vyks rugsėjo 17-26 dienomis. Kultūros paveldo departamentas […]

9 balandžio, 2021

Turininga popamokinė veikla su visiška laisve rinktis – nuo muzikos, šokio bei teatro sintezės iki scenos technologijų. Tokią ambiciją iškėlė […]

9 balandžio, 2021

Karantino metu taikomi ribojimai lengvai virsta privalumais. Tuo įsitikinusi Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, kviečianti atvykti į muziejuje rengiamus […]

8 balandžio, 2021

Įsivaizduokite, kad lėtai žingsniuojate pavasarėjančio miesto gatve. Neskubate… Oras nuostabus, mėgaujatės kiekvienu švelniu vėjelio gūsiu, paukščių čiulbesiu, net judrių gatvių […]

Konkurso dalyvių vizual.
8 balandžio, 2021

Ketvirtus metus skaičiuojantis, meną į netikėtas sostinės erdves atnešantis konkursas „Kuriu Vilnių“ pasipildė 12 naujų projektų. Šiemet konkursas sulaukė rekordiškai […]

Giedrės Mičiūnienės nuotr.
8 balandžio, 2021

Visi žinome, kas yra Kolekcija. Tai surinktų daiktų, turinčių tų pačių požymių, visuma. Jas galime išvysti ne tik muziejuose, parodose, […]

Prie įvažiavimo į Klausučius pasitinka herbo akcentai / Birutės Nenėnienės nuotr.
8 balandžio, 2021

Kviečia Klausučiai Tarp dešimties 2021 metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių Marijampolės apskrityje atrinkta Klausučių gyvenvietė, esanti Vilkaviškio rajone. Vilkaviškio savivaldybėje […]

7 balandžio, 2021

MO muziejus vis labiau tampa erdve, kurioje mokytojai susitinka, bendrauja ir kuria bendras veiklas. Šįkart MO muziejaus atstovai bendradarbiaudami su […]

Asmeninio archyvo nuotr.
7 balandžio, 2021

Keturių Jungtinėje Karalystėje studijuojančių vilniečių komanda nusprendė atgaivinti lietuvių kultūroje naudotus elementus. Taip gimė prekinis ženklas „nebaltas“, kurio drabužiai apjungia […]

Raseinių viešosios Marcelijaus Martinaičio bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliotekininkas Jonas Brigys / Sigito Gudaičio nuotr.
4 balandžio, 2021

2021 metai paskelbti Archyvų metais. Todėl šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas – Raseinių viešosios Marcelijaus Martinaičio bibliotekos skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros […]

2 balandžio, 2021

Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazija su Panevėžio miesto savivaldybės administracija pasirašė moksleivių tarptautinių mainų skatinimo projekto ,,Bendraukime su Baltijos šalimis“ […]

Rašytoja Ignė Zarambaitė / Arūno Sartanavičiaus nuotr.
2 balandžio, 2021

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija šiemet paskirta rašytojai Ignei Zarambaitei  už šviesią, bendražmogiškas vertybes puoselėjančią ir prasmingą kūrybą […]