Prieš 125 metus gimė kunigas ir istorikas Jonas Matusas

Prieš 125 metus, 1899 m. spalio 26 d., dab. Šakių rajono Vaiguviškių kaime gimė kunigas, istorijos mokslų daktaras Jonas Matusas. 1924 m. jis baigė Seinų kunigų seminariją Gižuose (Vilkaviškio r.). Tai nėra klaida: 1919 m. lenkų kariuomenė užėmė Seinus ir klierikus ir seminarijos dėstytojus (o joje studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Krupavičius, Vincas Kudirka ir kiti šviesuoliai) išvarė į Lietuvos kariuomenės kontroliuojamą teritoriją. Seminarija įsikūrė Zypliuose (Šakių r.), 1922 m. persikėlė į Gižus, o nuo 1930 m. veikė Vilkaviškyje.

1930 m. Jonas Matusas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir 1936-1940 m. šiame universitete dėstė. Buvo ateitininkas. Antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje J. Matusas ne tik dėstė, bet ir rašė istorinius tekstus. 1938 m. išleistas „Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis“ (tai buvo jo disertacija, 1936 m. apginta Humanitarinių mokslų fakultete), 1939 m. išleistas „Lietuvių kultūra senais laikais“, 1940 m. išleistas „Senovės prūsų žemės nukariavimas“. Nuo 1937 m. sausio 1 d. Vytauto Didžiojo universiteto Visuotinės istorijos katedroje buvo pradėjo eiti privatdocento (neetatinio dėstytojo) pareigas. Humanitarinių mokslų fakultetą 1940 m. sausį iškėlus į atgautą Vilnių, liko Kaune ir iš universiteto pasitraukė.

Taip pat J. Matusas parengė nemažai straipsnių lietuvių kultūros ir etnografijos temomis, kaip istorikus tyrinėjo Albertą Kojalavičių-Vijūką (1609-1677) ir Motiejų Valančių (1801-1875), rašė apie Lietuvos gyventojų rusifikaciją per pradines mokyklas (tokia buvo jo diplominio darbo tema), Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenę. Su didele dalimi gausaus (viso priskaičiuojama 17 veikalų ir apie 150 straipsnių) Jono Matuso rašytinio palikimo galima susipažinti čia.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma keletas Jono Matuso parengtų leidinių. Tai yra nedidelės brošiūros „Lietuvos kariuomenė“ (1937 m.) ir „Vladas Pūtvis / Šaulių sąjungos kūrėjas / Jo mirties dešimtmečiui“ (1939 m.). Taip pat muziejaus rinkiniuose saugoma knyga „Šaulių sąjunga“, išleista 1939 m.

Kaip ir dešimtys tūkstančių lietuvių, J. Matusas taip pat nuėjo dipuko kelią. Iki 1944 m., atsiritant karo frontui ir artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Ten porą metų mokytojavo Regensburgo lietuvių dipukų gimnazijoje. Vokietijoje 1946 m. parašė knygą „Vidurinių amžių istorija“. 1948 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur atsidavė kunigystei ir įvairiose vietose dirbo pastoracinį darbą. Tačiau net ir kunigaudamas J. Matusas nemetė plunksnos ir publikavosi populiariuose išeivijos leidiniuose „Draugas“, „Aidai“, „Mokslas, menas, literatūra“ ir t.t. Mirė Niujorke 1961 m. birželio 29 d.