Pro kaminą įkritusius pelėdžiukus žmonėms pavyko grąžinti į gamtą
Mažeikiuose gyvenanti Alina į organizaciją „Atgal į gamtą – pagalba laukiniams gyvūnams“ kreipėsi su klausimu, kaip maitinti naminės pelėdos jauniklius. Kelių savaičių amžiaus pelėdžiukai į jos namą įkrito per kaminą. Pelėdos išperėjo vaikus ant kamine buvusių širšių lizdo likučių, tačiau šis neatlaikė ir kartu su pelėdžiukais įkrito į nenaudojamą židinį. Moteris pasakojo, kad pelėdžiukai buvo labai nusilpę, tačiau sumaitinus keletą grambuolio lervų atsigavo ir reikalavo daugiau maisto. Jai kilo klausimas, kuo galima pelėdžiukus maitinti ir ką toliau su jais daryti.
Pasikonsultavę su „Atgal į gamtą – pagalba laukiniams gyvūnams“, namo gyventojai nusprendė į šalia namo esantį medį įkelti specialiai pelėdoms pagamintą inkilą, ten sudėti jauniklius ir stebėti, ar grįš jų tėvai. Jau tą patį vakarą abi suaugusios pelėdos buvo nufilmuotos videokamera, viena iš jų landžiojo į inkilą. „Pelėda grįžo ir maitina pelėdžiukus, neapsakomai didelis džiaugsmas“ – dalinosi emocijomis Alina. Pelėda inkile buvo nufilmuota ir dienos metu, todėl neliko abejonių, kad tikrieji tėvai rado savo pelėdžiukus ir vėl jais rūpinasi.
„Atgal į gamtą“ vadovė Viktorija teigia, kad naminės pelėdos neretai ieško prieglobsčio žmonių kaimynystėje. Gamtoje naminės pelėdos savo lizdų nekrauna, o peri medžių drevėse, stuobriuose (iš vidaus išpuvusiuose medžiuose be viršūnės) ar specialiai joms iškeltuose inkiluose. Tačiau tinkami perėjimui gali pasirodyti ir kaminai, kurie paukščiams primena medžio stuobrį. Deja čia paukščių gali laukti įvairūs pavojai. „Esame girdėję įvairių istorijų. Pavyzdžiui į vienos miško sodybos kaminą nuolatos įlysdavo pelėdos. Vieną kartą įkritusį paukštį žmonės rado laiku ir išlaisvino, tačiau vieną dieną atvykę kamine rado jau negyvą, suodiną pelėdą. Po šio įvykio kamino angą namo gyventojai iš karto uždengė metaliniu tinklu.“
Tačiau kaip elgtis radus pelėdžiukus nesaugioje vietoje? „Dažnai žmonės netiki, kad ant žemės rastais pelėdžiukais rūpinasi tėvai ir mano, kad jie yra našlaičiai ar iškrito iš lizdo,“ pasakoja Viktorija. “Tačiau pelėdžiukai palieka savo lizdavietę dar neskraidantys ir moka puikiai ropinėti šakomis. Tėvai juos dar maitina ir prižiūri. Jeigu pelėdžiuką radote ant žemės ir jis nėra akivaizdžiai sužeistas (matosi lūžęs sparnas, koja, kraujuojanti vieta), galima tiesiog užkelti jį ant medžio šakos, kur jam bus saugiau. Šiuo atveju istorija buvo kiek kitokia, nes tokio amžiaus pelėdžiukai lizdavietės dar nepalieka ir ant šakos jiems būtų nesaugu. Sudėti juos atgal į kaminą buvo neįmanoma, todėl žmonės turėjo pagaminti inkilą ir pakabinti jį kitoje vietoje, negu buvo senoji pelėdų lizdavietė. Tačiau tikrieji tėvai savo jauniklius išgirdo ir pas juos sugrįžo.“
„Tokios istorijos puikiai įrodo, kad pelėdos nepalieka savo vaikų!“ teigia Viktorija. „Žmonės neretai nori užauginti jauniklius patys, tačiau neturint jokių žinių kaip rūpintis tokiais paukščiais, kokiu maistu juos maitinti, esant sužeidimams – kaip gydyti, užauginti juos teisingai labai sunku. Be to, jaunikliai greitai pripranta prie žmonių. Jie gali tapti pernelyg jaukūs, kad gyventų gamtoje, ir bus pasmerkti gyvenimui nelaisvėje.“
Šį kartą Mažeikių gyventoja pasielgė teisingai – rado tinkamo maisto ir kuo skubiau iškėlė inkilą, todėl pelėdžiukų istorija baigėsi laimingai. „Mes džiaugiamės, kad yra tokių ryžtingų, neabejingų laukinei gamtai žmonių ir laiminga pabaiga pelėdų šeimynai!“
