R. Mockus sieks atnaujinti įkalinimo įstaigų infrastruktūrą: viena iš idėjų – Kybartų kalėjimo atgaivinimas

Teisingumo ministras Rimantas Mockus neslepia turintis abejonių, ar naujo kalėjimo Šiaulių rajone statybų projektas yra finansiškai pagrįstas ir valstybė nepermokės, tad šiuos planus ketina peržiūrėti. Ministras kartu pabrėžia esantis pasiryžęs ieškoti ir kitų galimybių atnaujinti šalies įkalinimo įstaigų infrastruktūrą – vienas iš svarstomų variantų, anot jo, būtų buvusio Kybartų kalėjimo atnaujinimas.

„Norėčiau pastebėti, kad turime labai palankią situaciją spręsti kalėjimų infrastruktūros problemą, pasitelkiant pastatą Kybartuose. Čia, kur anksčiau buvo užsieniečių registracijos centras, pabėgėlių neturime, o infrastruktūra pastato yra puiki, renovuota“, – interviu Eltai dėstė R. Mockus.

Teisingumo ministras tvirtino planuojantis tapti teismų ambasadoriumi Vyriausybėje, mat, anot R. Mockaus, su finansinėmis ir kitomis problemomis susiduriantys teismai savo atstovo politiniame lygmenyje neturi.

Ministras viena didžiausių problemų šiuo metu teismų sistemoje įvardijo teisėjų padėjėjų trūkumą.

„Matome, kad Lenkijoje teisėjas turi po du arba tris padėjėjus, o pas mus – tik vieną padėjėją. Atostogų metu arba, kai yra didesnis sergamumas šalyje, matome, kad teisėjui tenka maždaug po pusę padėjėjo“, – atkreipė dėmesį R. Mockus.

– Ar pradėjęs dirbti ministru buvote numatęs kokią konkrečią sritį, kurioje norėtume pasiekti proveržio, kokio galbūt nebuvo pasiekę jūsų pirmtakai?

– Problema, kurią aš, kaip ministras, identifikavau – tai, kad teismai, įskaitant ir teisėjus, ir teisėjų padėjėjus, neturi savo atstovo vykdomojoje valdžioje. Apie tai man per susitikimus pranešė teismų atstovai.  

Taigi, vienas iš mano tikslų – tapti tuo teismų atstovu arba ambasadoriumi, atliepiant šį prašymą. Kartu ieškosime veiksmingų sprendimų, nes problemų šioje srityje tikrai prisikaupė. 

Kita svarbi žinia, kad nuo 2025 metų sausio 1 d. ministerijai priskirta nauja funkcija – koordinuoti žmogaus teisių ir laisvių politikos įgyvendinimą, jos kontekste stiprinsime kovą su antisemitizmo ir ksenofobijos apraiškomis.

– Kokios yra didžiausios teismų problemos šiuo metu?

– Didžiausia bėda yra nepakankamas teisėjų padėjėjų skaičius. Matome, kad Lenkijoje teisėjas turi po du arba tris padėjėjus, o pas mus – tik vieną padėjėją. Atostogų metu arba, kai yra didesnis sergamumas šalyje, matome, kad teisėjui tenka maždaug po pusę padėjėjo. Tokia situacija yra netoleruotina, nes dideli krūviai turi įtakos ir darbo kokybei. Negerai, kai pats teisėjas yra priverstas nešti ne tik sprendimų priėmėjo, bet ir projektų rengėjo bei kitą papildomų darbų naštą. 

– Turbūt siekis padidinti teisėjų padėjėjų skaičių reikalautų naujų etatų įsteigimo teismuose ir papildomo finansavimo. Ar tai jau įvertinote?

– Kaip tik dėl to susitinkame su Teisėjų tarybos vadovais, su teismų administracija – norime išsigryninti šią situaciją. Konkrečiai negalėčiau pasakyti, kiek (reikėtų papildomų lėšų – ELTA). Bet konceptualiai žiūrint, tai, kad teisėjui tenka po pusę etato teisėjo padėjėjo yra problema, kurią spręsti būtina greitai ir čia ministras turi imtis lyderystės.

– Po incidento Kaune, kai teisme buvo užpulta teisėja, viešai pradėta diskutuoti apie būtinybę stiprinti teismų saugumą. Buvo įvairių siūlymų, tarp kurių – pasitelkti policiją, Viešojo saugumo tarnybos (VST) pareigūnus. Ką jūs siūlote?

– Su Seimo pirmininku esame aptarę šį klausimą ir pritariame Sauliui Skverneliui – manome, kad teismuose saugumą galėtų užtikrinti VST pareigūnai. Juo labiau, kad toks sprendimas buvo derintas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovybe. Manome, kad VST galėtų saugoti teismus, tikime, kad valstybė pajėgi tą padaryti finansiškai. 

Teisingumo ministerijos darbo grupė dėl teismų saugumo stiprinimo mato ir kitas priemones. Turėtume peržiūrėti ir optimizuoti baudžiamąjį procesą, nes kai kurios teismo nutartys tikrai gali būti skelbiamos nuotoliu, rašytine tvarka. Tokiu būdu išvengtume tiesioginio kontakto tarp teisėjų ir proceso dalyvių. Supraskime, kad nutarčių skelbimas gali padaryti didelę įtaką proceso dalyviams, sprendimas gali iššaukti audringą žmogaus reakciją. Jei tam tikrais atvejais nutartys būtų skelbiamos nuotoliu, sumažintume incidentų riziką. Taigi, turėsime ir teisėkūros pasiūlymų, kad galėtume efektyviau užtikrinti saugumą teismuose.

– Gal galite išgryninti savo poziciją dėl naujo kalėjimo Šiaulių rajone statymo? Anksčiau minėjote, kad šiuo metu, atsižvelgiant į poreikį didinti lėšas krašto gynybai, naujo kalėjimo statybų reikalingumu abejotumėte. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos kalėjimų tarnyba savo ruožtu atkreipė dėmesį, jog įkalinimo įstaigos statybos jau yra prasidėjusios.

– Noriu akcentuoti, kad viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo (PPP) pagrindu vykdomi projektai nebus stabdomi. Kalbant apie projektą, kuris būtų pilnai finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis, tai dabar, esant tokiai geopolitinei situacijai, kai turime atstumti priešą nuo mūsų sienų, kai turime investuoti į mūsų kibernetinį saugumą, kai turime įsipareigojimus NATO, kai turime užduotį skirti gynybai 4–5 procentus nuo bendrojo vidaus produkto, kalėjimo statybos iš biudžeto lėšų turėtų būti atidedamos. Bet Šiaulių kalėjimo atveju, projektas yra vykdomas PPP pagrindu. 

Šiuo metu Šiaulių kalėjimas dar nėra pradėtas statyti – ten prieš 8 metus buvo pastatytos keturios betoninės sijos. Dabar toje vietoje galime išvysti kažką panašaus, ką matėme būsimoje stadiono vietoje sostinės Šeškinės rajone: yra sijos, iš kurių kyšo armatūra, jos nebuvo užkonservuotos, stovi pelkėje, konstrukcijos pažeistos ir netinkamos naudoti. Lygiai taip pat pastatyta kelių metrų tvora, kuri nėra užbaigta. Ji taip pat yra neužkonservuota. Konstrukcijos yra pažeistos šalčio ir drėgmės. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad konstrukcijos turės būti griaunamos. Taigi, kalėjimas nėra šiuo metu statomas, jokie darbai nevyksta.

Dėl kalėjimo projekto vyksta teisminiai procesai: ginčijamas veiksmų eiliškumas ir dar neturime galutinių teismų sprendimų. 

Man, kaip ministrui, turi būti pateiktas vertinimas, ar tikrai naujojo Šiaulių kalėjimo statybos projekte buvo suvaldytos visos rizikos, nes, nepaisant to, kad projektas bus finansuojamas privataus investuotojo lėšomis, valstybės kaštai turi būti objektyviai pagrįsti. Tai svarbu todėl, kad nors valstybė nieko nemokės dabar,  ji prisiima didelius finansinius įsipareigojimus tam tikrą sumą sumokėti vėliau. 

Kadangi ministerija yra įsipareigojusi pastatyti naująjį kalėjimą, todėl bendrame kontekste sprendimas bus priimtas tik gavus Valstybės kontrolės bei Viešųjų pirkimų tarnybos įvertinimus. Taip pat, pasimokius iš ankstesnių projektų, pavyzdžiui, vėjo jėgainių parkų statybos bei kitų, patirties, siekiama, kad valstybė nepermokėtų ir nesumokėtų kelis kartus. Tik gavus atsakymus, kurie patvirtins, kad valstybės kaštai yra objektyviai pagrįsti, bus pasirašytas projektas su privačiu investuotoju.

– Ar teisingai supratau, kad jūs, vertindamas projektą dėl naujo kalėjimo statybos, turite abejonių dėl jo skaidrumo ir įžvelgiate galimos korupcijos požymius?

– Viduje aš turiu abejonių. Priimant sprendimą dėl projekto, tai yra įsipareigojant valstybės vardu sumokėti tikrai nemažą sumą, reikia gauti atsakymus, kurie užtikrintų, jog projektas buvo kvalifikuotai, kompetentingai paruoštas. Matome bendrą kontekstą – peržiūrimas ne vienas projektas, tą daro ir kiti ministrai. Peržiūrint projektus, dažniausiai kyla keli klausimai – neaišku, iš kur susidaro tokios sumos, ir ar tikrai buvo suvaldytos visos rizikos.

Norėčiau pastebėti, kad susiklostė labai palanki situacija spręsti kalėjimų infrastruktūros problemą, panaudojant pastatą Kybartuose. Čia, kur anksčiau buvo užsieniečių registracijos centras, pabėgėlių neturime, o infrastruktūra yra puiki, pastatas renovuotas. Kaip tik kitą savaitę vykstame į Kybartus, kad įvertintume situaciją. 

– Manote, kad buvusį užsieniečių registracijos centrą Kybartuose galima būtų eksploatuoti kaip kalėjimą?

– Taip. Bet tai nėra svarstoma kaip alternatyva naujam kalėjimui Šiauliuose.

– O kaip bus su likusių įkalinimo įstaigų infrastruktūra? Lietuva gauna pastabų iš tarptautinių institucijų dėl kalinimo sąlygų, dėl prastos kalėjimų infrastruktūros. Matote galimybių papildomai investuoti į kitų kalėjimų infrastruktūros atnaujinimą?

– Dabar esame susikoncentravę į PPP projektą dėl Šiaulių kalėjimo, tik reikia sulaukti atsakymų į tam tikrus klausimus. Bet suprantame, kad vienas kalėjimas visų klausimų neišspręs, tad vertiname ir kitas galimybes.

Kyla ne vienas iššūkis, susijęs su kalėjimų infrastruktūra ir administravimu. Esame iš profesinių sąjungų gavę skundų, kuriuose signalizuojama apie galimai prastą kalėjimų administravimą, neatsakingą lėšų realizavimą. Todėl šią situaciją tiriame. 

Teisingumo ministras taip pat yra atsakingas už antstolių, notarų problemas, taip pat klausimus, susijusius su vartotojų teisėmis. Šiuo metu dirbame ir su mediacijos klausimais.

– Kokių teisėkūrinių iniciatyvų ketinate imtis artimiausiu metu?

– Nuo sausio 1 dienos įsigaliojo taip vadinamos skolų atostogos – tai yra situacija, kai iš skolininko, jam pateikus prašymą, skolos gali būti neišieškomos pusę metų. Bet mes gauname signalų, kad į tokia situacija pasinaudoja ir skolininkai, kurie privalo mokėti už vaiko išlaikymą. Taigi, situacija nėra teisinga. Akivaizdu, kad inicijuosime teisėkūros pakeitimus, kad tėvas, iš kurio priteistas vaiko išlaikymas, neturėtų galimybės pusę metų nemokėti vaiko išlaikymo, prisidengiant skolų atostogomis. Bus reglamentuota, kad asmenys, turintys mokėti išlaikymą savo vaikams, nebeteks vadinamųjų skolų mokesčių atostogų, kai pusei metų gali būti atidedamos antstolių išskaičiuojamos sumos iš darbo užmokesčio už išieškomas skolas nesumokėtus mokesčius valstybei.