Rugsėjo garsai palietė net Amžinybę

„Žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi“, – teigia tautos išmintis. Daugiau nei prieš dešimtmetį su Zarasų rajono viešosios bibliotekos Turmanto padalinio bibliotekininke Jelena Gurskaja tarėmės, svarstėme, kaip bibliotekoje organizuosime turmantiškio mokytojo Stanislav Kidul Kūrybos popietę, skirtą Jo gražios sukakties proga.

Iki to jubiliejaus, rodos, jau buvo likę visai nedaug… Tačiau laikas kartais būna nepavaldus mums: ir Lemtis pajuokauja – kaip tąkart. Likus pusmečiui iki šventės, S. Kidul išėjo į Amžinybę.

„Skola – ne rona – neužgyja“, – sakau drąsiai. Duotas žodis kasmet kirbindavo širdį, o pažadas skaudžiu priekaištu dūrė. Šiemet lapkritį būtų jau 90-osios Jo gimimo metinės, o vasarį, spaudžiant karantino gniaužtams, suėjo dešimt metų, kai šio Žmogaus nebėra tarp mūsų.

Nenuostabu, kad Mokytojo Stanislav Kidul jubiliejų nusprendėme paminėti tada, kai rudeniška Rugsėjo šviesa aplieja medžius, kai jau atsisveikinta su gandrais, o mokyklinis skambutis tyliai tyliai tilindžiuoja prisiminimais. Į popietę susirinko buvę kolegos ir mokiniai, turmantiškiai, nes mokytojas visą savo gyvenimą atidavė šiam miesteliui. Negaliu rašyti buvęs – Mokytojo amžiui galioja kiti matai: jis gyvas tol, kol gyvi Jo mokiniai, kol Jis gyvena jų prisiminimuose. Tikrai Turmante nerasime žmogaus, negirdėjusio S. Kidul vardo. Jis buvo šių apylinkių metraštininkas: fiksavo miestelio istoriją, aprašinėjo žmonių gyvenimą; savo mintis dažnai paversdamas eilėmis, dainomis, dainuodavo jas pritardamas armonika. 1958 metais atvykęs dirbti mokytoju į Turmantą, čia ir dirbo iki 2001 metų rugpjūčio. Tai vienintelė jo darbovietė (neakivaizdžiai studijuodamas Daugpilio pedagoginiame institute, 1961 m. baigė rusų kalbos filologijos studijas).

Mokykloje Stanislav daug metų vadovavo saviveiklai. Kadangi puikiai grojo akordeonu – buvo subūręs kolektyvą, vaikus mokė šokti liaudies šokių, ratelių. Kolektyve minint kolegų jubiliejus, visada rašydavo eiliuotus sveikinimus.

„Žodžio ir atminties prisilietimas“ – Turmanto bibliotekoje įvykęs renginys, skirtas Turmanto literato ir kraštotyrininko Stanislav KIDUL (1931-2011) atminimui – buvo jautrus ir be galo šviesus. Jo kolegė – mokytoja Nadežda IVANOVA, atsinešusi seną užrašų knygutę–dienoraštį, dalijosi 1974 metų rugpjūčio mėn. kelionės, trukusios 17 dienų, įspūdžiais. Kelionėje tąsyk dalyvavęs ir Stanislav. Išvažinėtas Gruzinų karo kelias, įlipta 3000 m į Elbruso kalno viršukalnę, išmaišyta Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanas, Gruzija, Armėnija. Ne tik aplankytos vietovės, bet ir užfiksuoti svarbiausi tų metų statistiniai duomenys.

Kolegė Ana ANUFROVIČ, menanti Jį, kaip niekada nenustygstantį vietoje, organizuodavusį daug įvairių konkursų, mėgstantį humorą, atidumą kiekvienam sakė: „Mes visi mirsim. Nemirtingų žmonių nėra. Mūsų gyvenimas turi palikti pėdsakus darbuose, minty, širdy“.

„Tai buvo žmogus, kurį labai gerbiau“, – atviravo Bronislav RUDAK ir  prisiminė, kad jam, besimokant septintoje klasėje, Turmanto mokykloje pasirodė naujas mokytojas – jaunas ir energingas. Tai buvo Stanislav, pradėjęs dirbti iškart po kariuomenės, ir į mokyklą atėjęs dar su kareiviška apranga. Daug įspūdžių paliko kelionė su Kidul sunkvežimiu į Maskvą.

Jevgenija KATKOVA, jo mokinė, pripažįsta, kad mokytojas Stanislav buvo nestandartinės pamokos šalininkas. Ir praėjus daug metų, Jo pamokas prisimenanti su didele meile ir dėkingumu, nes Mokytojas į Pasaulį visada žvelgė be pykčio – tyra širdimi.

Anatolij DEKALOV atminty liks visada šviesus Stanislav paveikslas: pavasarį, sodinant bulves, rasta granata. Vaikai, nesuprasdami tragedijos, pasičiupo ją į rankas. Stanislav priėjo, paėmė – ir, panešęs tolyn, sviedė į balą. Sprogo… Tas tylus veiksmas… Būtų užtekę neatsargaus žodžio, ir…

Vera PUPEL sako: „Jis buvo mūsų mokytojas, skirtas Dievo, todėl prisiminimai patys šviesiausi.“ Visada ir visoms šventėms rašydavo scenarijus. Kiekvienam padėdavo, paaiškindavo.

Tatjana JERMOLAJEVA, jo mokinė ir kolegė, akcentavo, kad dabar jis būtų pats populiariausias mokytojas, nes buvo be galo kūrybingas.

Skambėjo skaitomi S. Kidul posmai, šiandien įgiję daug gilesnę prasmę. Rodės, tuoj atsivers bibliotekos durys, ir vėl išvysime skaidrią Mokytojo šypseną. Bet, kai nuskambėjo įrašyti Jo atliekamų dainų įrašai, jokia paslaptis – lyg ryškios šviesos nutvilkytos akys staiga ėmė rasoti… O paskui – šiltais įspūdžiais garavo arbata, burnoje tirpte tirpo nuostabus Genės sūris, Jelenos rudeninis pyragas, o širdyje sklaidėsi rūpesčiai: nesitikėta tokios šilumos ir artumo.

Laikas neprailgo: dar dalijomės prisiminimais, dar šnekučiavomės, dar gaubėmės bendrystės artuma. Niekas nebesuskaičiuos švenčių, kurias Mokytojui teko paruošti ir kurioms reikėjo pasiruošti – bet to ir nereikia. Šiandien visi, susibūrę į Šventę, buvo laimingi, nes galėjo prisiliesti prie ŠVIESOS – atminties ir prisiminimų. Ilgametė mokytoja Ana Anufrovič ištarė: „Kidul niekada nebūtų pagalvojęs, kad bus taip prisimintas“, o paukščiukas, netikėtai pasirodęs lange, ilgai pleveno sparneliais, tarsi norėdamas kažką svarbaus pasakyti…

Nuoširdžiausiai dėkoju bibliotekininkei Jelenai Gurskajai už S. Kidul nuotraukų ir knygų parodėlę. Mums abiems nuo krūtinių nuriedėjo sunkus pažado akmuo: širdyje taip lengva ir gera. Švelnūs skambučio garsai šiandien palietė net Amžinybę…