Savaitgalį į Žuvinto pelkę išlydėti paskutiniai iš 57 retųjų meldinių nendrinukių jauniklių

Savaitgalį Žuvinto biosferos rezervate į laisvę buvo paleisti paskutiniai trys šiemet čia užauginti meldinių nendrinukių jaunikliai. Jie buvo paskutinė – vėliausiai išgelbėto lizdo – šeimyna iš 57 retųjų paukščių, šią vasarą perkeltų į Žuvinto pelkę. Kiti jaunikliai į laisvę buvo išleisti anksčiau, kai tik buvo pasirengę savarankiškam gyvenimui gamtoje.

Taip baigėsi beveik du mėnesius trukusi gelbėjimo ir populiacijos atkūrimo misija, prasidėjusi Nemuno deltos ir Bebros nacionalinio parko pievose. Šie, kai ir kiti šiemet perkelti jaunikliai, buvo paimti iš tų vietų kur, jiems grėsė realus pavojus žūti dėl ankstyvo šienavimo ar intensyvaus ganymo. Žuvinte jie buvo auginami, maitinami daugiausiai laukiniais vabzdžiais, o kai buvo pasirengę – pratinami prie pelkės aplinkos ir palaipsniui išleisti į savo naujus namus.

„Meldinių nendrinukių perkėlimas visada reikalauja didžiulio žmonių susitelkimo. Vieni ieškojo labai gerai paslėptų lizdų, kiti tarėsi su ūkininkais, treti diena iš dienos maitino ir prižiūrėjo jauniklius Žuvinte. Savaitgalį paleisti paskutiniai trys paukščiai simboliškai uždarė labai intensyvų sezoną. Už kiekvieno iš šių 57 paukščių yra labai daug rankų, akių, kantrybės ir pasišventimo,“ – sako Baltijos aplinkos forumo vadovas Žymantas Morkvėnas.

Paskutiniai trys – iš vėliausiai išgelbėto lizdo

Paskutinė į laisvę išleista šeimyna buvo ypatinga. Šis lizdas Lenkijoje rastas daugiau nei savaite vėliau nei kiti, kai Žuvinte dirbanti komanda jau buvo akivaizdžiai pavargusi po kelių itin intensyvių savaičių. Tuo metu dauguma jauniklių jau artėjo prie stadijos, kai bus pervežti į pelkę paskutiniam etapui.  Reikėjo apsispręsti, ar imti dar vieną vėlyvą lizdą.

„Turėjome labai žmogišką dilemą: ar gelbėti dar vieną lizdą, ar tausoti komandą, kuri jau dirbo ties savo galimybių riba. Po ilgų pokalbių ir diskusijų vis dėlto likome nuoseklūs savo principui – kovoti dėl kiekvienos gyvybės. Tie trys jaunikliai užaugo, sustiprėjo ir savaitgalį jau iškeliavo į Žuvinto pelkę,“ – pasakoja Ž. Morkvėnas.

Iš viso šiemet į Žuvintą buvo atvežti 58 jaunikliai. 57 jų sėkmingai užaugo ir buvo paleisti į laisvę. Vieno jauniklio išgelbėti nepavyko – jis į specialistų rankas pateko jau labai nusilpęs. Tai buvo šešių jauniklių lizdas, o šis mažylis svėrė vos 6,5 gramo – beveik dvigubai mažiau nei jo gentainiai tame pačiame lizde. Tokiuose gausiuose lizduose, ypač kai dėl vėsaus pavasario ar kitų sąlygų patelėms sunkiau rasti maisto, visą vadą išmaitinti būna labai sudėtinga. Todėl tokių netekčių pasitaiko. Translokacijos specialistams dažnai pavyksta išauginti net ir labai silpnus jauniklius, tačiau šis paukštis į gamtininkų rankas pateko per vėlai.

Jau matomi pirmieji perkėlimo rezultatai

Gamtininkus drąsina ir pirmieji praėjusių metų perkėlimo rezultatai. Stebint grįžusius ir giedančius patinus, galima vertinti, jog grįžo apie 30 proc. pernai į Žuvintą perkeltų paukščių. Tai dar nėra galutinis rezultatas – tyrimai ir stebėsena tęsiami, tačiau jau dabar toks grįžtamumas vertinamas kaip išskirtinai geras. Gausus perkeltų paukščių grįžimas leidžia tikėtis, kad jie prisidės prie naujos jauniklių kartos ir taip stiprins Žuvinto populiaciją.

Darbas, kurio nematyti nuotraukose

Sudėtingiausias laikotarpis buvo birželio pabaiga, kai beveik visi jaunikliai jau buvo narveliuose, tačiau daugumą jų vis dar reikėjo maitinti rankomis. Meldinės nendrinukės minta tik vabzdžiais, todėl gausi savanorių komanda kasdien gaudė laukinius vabzdžius, juos rūšiavo. Maitinimas vyko nuo aušros iki sutemų.

„Tuo metu paukščiukus maitino trys žmonės, ir tai buvo darbas be sustojimo. Kai jau trečią savaitę dirbi nuo 4.30 ryto iki 22 valandos vakaro be išeiginių, nuolat seki kiekvieno paukščio svorį, būklę, elgseną, jaudiniesi, kad viskas būtų gerai, ir dar maitini vikruolius taip, kad jie neišsprūstų iš narvelio – labai aiškiai pajunti, kiek daug pastangų telpa į vieno mažo paukščio skrydį į laisvę,“ – sako Ž. Morkvėnas.

Be savanorių ši misija nebūtų įmanoma

Svarbi šių metų sėkmės dalis – savanoriai. Į Žuvintą jie atvyko ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vengrijos, Ispanijos, Nyderlandų, Vokietijos, Kanados, Taivano, Latvijos ir Belgijos. Jų darbas buvo toli gražu ne lengvas savaitgalis gamtoje. Kasdien reikėjo po kelias valandas mosuoti vabzdžių tinkleliais, net ir esant dideliam karščiui, o vėliau – kruopščiai atrinkti tinkamus vabzdžius jaunikliams maitinti. Būtent šis nematomas, monotoniškas ir fiziškai varginantis darbas leido užtikrinti, kad augantys paukščiai gautų natūralų ir kokybišką maistą.

„Be savanorių sunkiai išsiverstume. Jie atliko milžinišką darbą, kurio dažnai nesimato nuotraukose: rinko ir rūšiavo vabzdžius, padėjo kasdienėje bazės veikloje, palaikė komandą. Tai labai gražus pavyzdys, kad rūšies išlikimu rūpinasi ne tik keli specialistai – prie to prisideda žmonės iš įvairių pasaulio šalių, įvairaus amžiaus ir specialybių. Svarbu paminėti, kad šiemet ir tų vabzdžių buvo gerokai mažiau. Dėl šalto vėlyvo pavasario, labai vėlavo jų vystymasis ir mes turėjome dėti dvigubai pastangų, kad jų turėtume pakankamai.“ – teigia Ž. Morkvėnas.

Pievose svarbiausia – pasitikėjimas

Nors pirminis perkėlimo tikslas – Žuvinto populiacijos atkūrimas. Jau antrus metus gamtininkai paukščiukus šiam tikslui ima iš teritorijų, kur jie turi labai mažai šansų išgyventi – kur planuojamas ankstyvas šienavimas arba intensyviai ganoma. Tai reiškia daug daugiau darbo laukuose ir daug daugiau pokalbių su žmonėmis, nuo kurių sprendimų priklauso šlapių pievų ateitis.

„Mums labai svarbu pabrėžti, kad ūkininkai šioje istorijoje nėra priešinga pusė. Nemažai rastų lizdų liko pievose, nes ūkininkai sutiko pavėlinti šienavimą. Kitais atvejais matėme, kad paukščiams išlikti būtų sunku, todėl paukščiukai tapo perkėlimo misijos dalimi. Meldinės nendrinukės apsauga įmanoma tik tada, kai gamtininkai ir ūkininkai kalbasi, vieni kitus girdi ir ieško praktiškų sprendimų. Jei ateisi su pozicija „tu privalai saugoti paukščius” – prarasi ūkininką kaip svarbų sąjungininką, jis gali netgi teritoriją apleisti, o be jo pagalbos buvienė sunyks, meldinės nendrinukės pasitrauks. “ – sako Ž. Morkvėnas.

Žuvintui reikia pagalbos atkurti savarankišką populiaciją

Žuvintas – viena svarbiausių meldinės nendrinukės vietų Lietuvoje, tačiau vietinė populiacija buvo labai maža – stebimi tik 1-6 giedantys patinai. Tokia populiacija, net ir turėdama tinkamų buveinių, pati savaime nebegali atsikurti, todėl jai reikia pagalbos.

Jauniklių perkėlimu siekiama sukurti savarankišką ir ilgainiui stabilią Žuvinto populiaciją. Tam nepakanka vieno sėkmingo sezono – perkėlimai turi būti tęsiami tol kol susiformuos kritinė populiacijos dalis, galinti savarankiškai plisti. Šiemet perkėlimas įgyvendintas antrus metus iš eilės, numatyti dar bent trys sezonai.

„Meldinių nendrinukių perkėlimas nėra greitas magiškas vaistas rūšiai. Tai tik viena platesnės apsaugos strategijos dalis. Pirmiausia turi būti geros buveinės, tinkamas vandens režimas, šienavimo rėžimas ir  ilgalaikė stebėsena. Tik tada perkėlimas turi prasmę. Žuvinte šias sąlygas drauge su Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija kuriame jau ne vienerius metus,“ – teigia Ž. Morkvėnas.

Mažas paukštis – visos šlapynės balsas

Meldinė nendrinukė yra vienas rečiausių žemyninės Europos giesmininkų. Per pastaruosius 70 metų jos populiacija sumažėjo apie 98 proc.. Jei prieš kelerius metus pasaulyje buvo skaičiuojama apie 12 tūkstančių giedančių patinų, dabar jų likę vos apie 4 tūkstančių. Lietuva šiuo metu yra viena iš keturių šalių, kuriose šis paukštis dar peri, ir vienintelė, kurioje rūšies populiacija lėtai, bet auga.

Globojant meldinę nendrinukę saugomas ne tik vienas mažas rudas paukštis. Ji gyvena tik atvirose, vabzdžių gausiose, tinkamai prižiūrimose šlapiose viksvinėse pievose ir žemapelkėse. Ten, kur tinkamos sąlygos jai, gerai jaučiasi ir daugybė kitų rūšių – nuo augalų, vabzdžių iki kitų retų pievų paukščių. Todėl meldinė nendrinukė vadinama skėtine rūšimi. Jos apsauga padeda išsaugoti visą gyvybingą šlapynių pasaulį. 

Tarptautinė misija išsaugoti rūšį

Šių metų jauniklių perkėlimas vykdomas įgyvendinant tarptautinį projektą „LIFE4AquaticWarbler”, kuriame partneriai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Vengrijos ir Ukrainos siekia sustabdyti meldinės nendrinukės nykimą. Projekto metu atkuriamos buveinės, gerinamas vandens režimas, ieškoma praktinių sprendimų vėlyvai šienaujamų pievų biomasei panaudoti, vykdomi tyrimai ir stiprinamos mažos ar visiškai išnykusios populiacijos.

„Siekiame, kad ateityje šlapynėse būtų girdimas ne paskutinis, o vis stiprėjantis meldinių nendrinukių choras. Tam reikia ne vien paukščių perkėlimo – reikia sveikų šlapynių, ūkininkų įsitraukimo, tarptautinio bendradarbiavimo ir visuomenės palaikymo. Savaitgalį paleisti paskutiniai trys jaunikliai užbaigė vieną labai svarbų etapą, bet tikroji jų kelionė gamtoje dar tik prasideda,“ – sako Ž. Morkvėnas.

Sustiprėję jaunikliai po paleidimo toliau mokysis gyventi pelkėje, o vėliau pradės pirmąją savo migraciją į Vakarų Afriką. Kiekvienas į laisvę išskridęs paukštis – dar vienas žingsnis siekiant, kad rečiausio Europos giesmininko balsas ir ateityje skambėtų Lietuvos pelkėse.