Savanorystė bibliotekoje: galimybė ne tik duoti, bet ir gauti

Savanorystė šiais laikais nebetraktuojama kaip „laiko švaistymas“, atvirkščiai, žmonės drąsiai renkasi iššūkį savo laiku ir žiniomis pasidalinti su kitais, o inovatyvūs darbdaviai eilutę CV „Savanoriauju…“ mato kaip pridėtinę vertę rinkdamiesi sau darbuotojus. Pasidomėkime, kokios yra savanorystės bibliotekoje galimybės.

Mokymasis gali būti smagus

Anglų filologė ir pedagogė Brigita Dorčaitė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje jau kurį laiką kviečia vaikus į nemokamus užsiėmimus – kiekvieną pirmadienį 18 valandą skaito vaikams knygas anglų kalba, o visai neseniai pasisiūlė daryti ir anglų kalbos konsultacijas. Brigita mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi, kaip jai kilo idėja ateiti savanoriauti: „Priešingai nei užsienio šalyse, Lietuvoje garsiniai skaitymai nėra populiarūs. Aktyviai paieškojus, galima surasti poezijos skaitymo vakarų, galbūt netgi pasakų skaitymo mažiesiems renginių, ypač per šventes, tačiau paieškojusi anglų kalba vykstančių skaitymų, man nepavyko rasti nė vieno tokio renginio. Netgi būrelio. Myliu anglų kalbą kaip antrą gimtąją ir vaikystėje būčiau buvusi labai laiminga galėdama sudalyvauti tokiuose skaitymuose, kad ir kokia knyga būtų skaitoma. Suderindama du savo mylimiausius dalykus, knygas ir anglų kalbą, noriu vaikams perteikti jų abiejų magiją, kuri perduodama tiek per užrašytus, tiek per balsu ištartus žodžius“.

Savanoris ne tik duoda, bet ir gauna

Brigita Dorčaitė pritaria teiginiui, kad savanorystės nauda yra abipusė – ji suteikia daug džiaugsmo ir pačiam žmogui, kuris skiria savo laiką ir žinias kitiems. „Vaikai yra mūsų visų ateitis. Anglų kalba, bent jau šiuo metu, yra pripažinta tarptautine kalba. Nesunku pamatyti kaip siejasi šie du dalykai, bet švietimo sistema nėra tiek lanksti ir išsami, kad galėtų skirti pakankamai laiko kiekvienam anglų kalbos vartojimo įgūdžiui lavinti pamokų metu. Klausymas (listening) bei supratimas (comprehension) yra ganėtinai apleisti dalykai, kuriems pamokos metu ne visada yra paliekama laiko, tačiau realiose situacijose yra daug svarbesni bendravimui nei taisyklinga gramatika ar esė rašymas. Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie ateities kartos akiračio plėtimo, galbūt netgi padėti jiems atverti daugiau durų į kitas šalis, o tuo pačiu ir parodyti, kad kalbos mokymasis gali būti smagus, nuotaikingas, ir toli gražu, ne nuobodus!“

Jei ne dabar, tai kada?

Į klausimą, kaip pašnekovė padrąsintų kitus žmones, kurie skaito šį straipsnį ir, galbūt, norėtų pabandyti, bet nedrįsta žengti pirmo žingsnio, atsako taip: „Pastaruoju metu aplink visur tik ir girdime tokias frazes kaip „Išdrįsk pradėti“, „Jei ne dabar, tai kada?“, „Just do it“, etc., tačiau dažnai nėra taip lengva surasti pakankamai drąsos be kito žmogaus padrąsinimo ar palaikymo. Vienas iš variantų kaip pradėti – pakvieskite kartu draugą ar draugę, jei nepatiks, bent jau kartu praleisite laiko, o jei patiks – tai galbūt taps širdžiai miela tradicija kuri dar labiau suartins ar duos progą susitikti. Kitas variantas – surasti sau saugią aplinką. Žmonės nuolat raginami žengti iš savo komforto zonos, tačiau to nebūtina padaryti vienu šuoliu. Galima pradėti nuo mažų žingsnelių, tokių kaip būti vienu iš dalyvių ar padėjėju ne paties/pačios vedamame renginyje. Taip pat galima pasiteirauti pažįstamų ir draugų, ar jie sutiktų pabūti klausytojais/žiūrovais kol priprasite prie buvimo dėmesio centre ir vedėjo vaidmens. Galiausiai tiesiog susiekite su manimi, mielai pasidalinsiu savo patirtimi su viltimi, kad tai jus padrąsins ir suteiks pasitikėjimo. Idėjų man retai kada stinga, o kartu jų bus dar daugiau!“

Į biblioteką – praleisti laiko su šeima

Savanorių Lietuvos bibliotekose yra, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi arba kiek tenka matyti Skandinavijoje ar kitose Europos šalyse. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Odeta Maziliauskienė pastebi, kad svetur įprasta, kad studijuojantys arba vyresnio amžiaus žmonės ateina į bibliotekas ir pasisiūlo joms pagelbėti. Į vaikų skyrius savanoriauti  ateina vaikų susilaukusios šeimos, kurios suburia bibliotekoje kitas šeimas, diskutuoja tarpusavyje, žaidžia stalo žaidimus, aptaria perskaitytas knygas. Pas mus kiek kitaip – bibliotekose savanoriai mieliau renkasi padėti konkrečiuose renginiuose ar festivaliuose.

„Džiaugiuosi, kad savanorystę Lietuvoje atranda vis daugiau žmonių, kurie mato prasmę savanoriauti senelių ar vaikų namuose, gyvūnų prieglaudose. Taip, ten iš tiesų labai reikia pagalbos. Tačiau noriu pastebėti, kad ir bibliotekose galima save realizuoti ir išbandyti įvairių veiklų. Skatinu ir kviečiu tuos, kas nori pravesti kūrybinių užsiėmimų vaikams, kam įdomu būtų surengti paskaitą apie vaikų auklėjimą, ateiti pas mus į biblioteką. Itin mėgstami šeimų yra šeštadieniais mūsų bibliotekoje vykstantys „Šeimadieniai“. Jų metu ikimokyklinio amžiaus vaikams bibliotekininkės garsiai skaito knygas, po to vyksta kūrybiniai užsiėmimai. Jeigu atsirastų norinčių paįvairinti šias veiklas, labai laukiame. Nebūtina įsipareigoti savanoriauti ilgam, tai gali būti keli užsiėmimai.  Veiklos nebūtinai turi būti susijusios su knygomis ir skaitymu, tai gali būti rankų darbo kūrybiniai arba muzikiniai užsiėmimai. Esame atviri įvairioms iniciatyvoms“, – pasakoja pašnekovė.

Brigitos Dorčaitės iniciatyvą ir pavyzdį vyriausioji bibliotekininkė vadina gerąją patirtimi ir tikisi, kad jos pavyzdžiu paseks kiti jauni iniciatyvūs žmonės. Pasak Odetos Maziliauskienės, į bibliotekas vis dažniau šeimos ateina ne tik pasiskolinti knygų, o tiesiog praleisti laisvalaikio – pažaisti stalo žaidimų, pasibūti. Juk ne visi mažieji lanko vaikų darželius, todėl vaikams tai ir tarpusavio bendravimo galimybė.