Šimtmetis šimtmečiu, o kas po to?
Lietuva jau neužilgo griausmingai švęs savo atkurtos valstybės šimtmetį. Jau kuris laikas mūsų šalies žiniasklaida, Vyriausybė bei daugybė organizacijų atstovų skalambija varpais, organizuoja idėjų lietų, kad tik kuo pompastiškiau atšvęsti iškilmingai pavadintą šventę – šimtmetis.
Taip, šis minėjimas išsiskiria iš visų kitų, kad mūsų atkurtai valstybei, patyrusiai tiek daug skaudžių momentų, tremčių ir netekčių sukanka šimtas metų, ir tai minėti būtina, tačiau pagrįstai kyla klausimas, o kas po to? Ar tikrai tūlas lietuvis taps pilietišku ir neburbės, kad toje šimtmečio valstybėje pragyventi darosi neįmanoma, kad valdžioje tik vagys, kurie apart reformų ir draudimų, daugiau nieko nemoka, o emigrantai į mūsų atkurtą Lietuvą plūste plūs?
Minėti minėjimus bei šventes dėl to, kad minėti, ar dėl to, kad tik turėti laisvą dieną yra labai paprasta ir lengva, lyg įsigyti norimą prekę prekybos centre, bet kai iškyla klausimas dėl pilietiškumo ir meilės bei pagarbos savo valstybei, tai gali tapti neįveikiamu tramplynu.
Toli žvalgytis nereikia. Kasdien žiniasklaida trimituoja, kad viskas blogai, kad valstybė ritasi žemyn, kad tuoj tuoj jos nebeliks, o mūsų jaunimas, vos gavęs žinią apie šaukimą tarnauti valstybei, neria į krūmus, visai pamiršdamas, kad ir jis yra mūsų atkurtos ir šimtmečiui besirengiančios valstybės dalis, kad reikia ne tik šventę švęsti, bet ir prisiimti atsakomybę, kuri vadinasi Lietuva.
Norisi linkėti ir tikėti, kad šie jubiliejiniai metai vis daugiau tautiečių įkvėps tapti sąmojingesnius, ryžtingesniais bei atsakingesniais už savo valstybę ir už kiekvieną visuomenės narį, nes kiekvienas iš mūsų, nepaisant ką veikiame, sudarome valstybę, kurioje gyvenam.
