Slaptasis kolonializmo žavesys
Buvo laikai – XIX amžiaus vidurys, kuomet didžiosios pasaulio valstybės nutarė, kad pasaulyje turi būti tvarka – neturi likti jokių neatrastų ir nevaldomų teritorijų – viskas pasidalyta ir kontroliuojama. Taip atsirado vadinamoji kolonializmo sistema, kuri beveik šimtą metų laikyta teisėta Pasaulio Tvarkos dalimi.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, imta kalbėti apie kolonializmo nemoralumą ir, nutarta pasaulį dekolonizuoti. Procesas iš esmės prasidėjo prieš 60 metų, tad po kelių metų minėsime net kelių dešimčių valstybių nepriklausomybės šešiasdešimtmečius, pradžioje Afrikoje, vėliau – Karibuose ir t.t. 1962 metais Jungtinės tautos net sukūrė specialų komitetą (diplomatų tarpe žinomą kaip 24 šalių komitetą) dekolonizacijos procesui spartinti.
Laimingos šiandien dekolonizuotos šalys, ar ne, palikime kitai diskusijai. Šiandien truputis vasariškos egzotikos. Dekolonizacijos procesas formaliai dar nesibaigė – politikai priskaičiuoja beveik 20 teritorijų, kurios galioja kolonijų (ar kažko panašaus) statusas. Kolonijose gyvena beveik pusantro milijono žmonių, panašiai kaip Estijoje. Nedaug kas žino, kad kolonijų turėjo net latviai, tiksliau – Kuršo kunigaikštystė, tačiau tai jau gerokai primiršta ir šiandieninė Latvija į buvusias kunigaikščio valdas nepretenduoja.
Taigi, kas tie kolonizatoriai ir jų kolonijų likučiai?
Prancūzai – išradingi žmonės. Kai kurios jų buvusios kolonijos virto užjūrio departamentais ir teisėtomis Prancūzijos Respublikos bei Europos Sąjungos dalimis. Nesistebėkite, kad Europos Sąjunga yra ir Pietų Amerikoje (Prancūzų Gviana), ir Indijos vandenyne (Reunionas). Ten cirkuliuoja eurai ir galioja Prancūzijos pašto kodas. Prancūzija formaliai yra valstybė išsidėsčiusi net dvylikoje laiko juostų, tad gi plačiau nei Rusija. Prancūzija su visomis kolonijų atplaišomis yra Europos sąjunga, tačiau Naujoji Kaledonija, esanti Ramiajame vandenyne, tebeturi sudėtingai apibrėžiamą užjūrio teritorijos (de facto – kolonijos – statusą). Tai apie trečdalio Lietuvos dydžio (su gretimomis salomis) ir apie ketvirtį milijono gyventojų turintis žemės gabalas, kur yra apie ketvirtadalis pasaulio nikelio išteklių, ir puiki vieta turizmui.
Prancūzai pažadėjo Naujajai Kaledonijai galimybė apsispręsti. Referendumas turi įvykti… šiemet. Pažymėtina, kad vietiniai gyventojai – polineziečiai kanakai – jau nebesudaro gyventojų daugumos (apie 45 proc.), tad rezultatas sunkiai nuspėjamas.
Britų laikysena paprasta – kolonijos gali likti, jei žmonės to nori, jei to reikalauja šalies interesai (tiesa, sparčiai besikeičiantys). Šiandien didžiausia britų kolonija – Falklandų salos, tiesa, čia didumas veikiau teritorinis. Apie penktadaliui Lietuvos prilygstančiame archipelage gyvena vos per 3000 žmonių – didelis kaimas, tačiau britams svarbus ir strategijos ir valstybės garbės požiūriu. 1982 metais Argentina pabandė britų Falklandus prisijungti prie „istorinės tėvynės“ Argentinos, tačiau Jungtinė Karalystė savo koloniją bematant išvadavo nuo išvaduotojų.
Įdomi britų kolonija, esanti Europoje – Gibraltaras. Apie daug prirašyta ir prikalbėta. Tai jau 30 000 gyventojų, nors pats Gibraltaro iškyšulys yra poros Lietuvos rajonų dydžio. Gibraltaras viena tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Ilgą laiką tai buvo vieta, iš kurios kontroliuotas Gibraltaro sąsiauris – Viduržemio jūros vartai į Atlantą. Britams jie buvo labai svarbūs (kelias iš Sueco kanalo vedė pro Kiprą, Maltą ir Gibraltarą, o tai gyvybiškai svarbi linija). Šiandien gal tai ir nebėra strateginis taškas, tačiau lieka tradicija ir… garbės reikalas. Keli referendumai parodė, kad geriau būti Britų Karūnos valdomiems, nei tapti vienai dienai nepriklausomais ir po to jau Ispanijos Karalystės dalimi. Kol Jungtinė karalystė Europos Sąjungoje, tai dar pusė bėdos, bet kai ji tokia nebebus, teks atkūrinėti kažkada labai įdėmiai saugomą ES sieną tarp britų ir ispanų valdų.
Speciali pastraipa – mažom mažoms kolonijoms, kurių pavadinimai daugeliai nieko nereiškia, bet „sumaniems“ biznieriams tai labai reikalingos kolonijos – vadinamieji ofšorai. Plotai – minimalūs, bet pajamos artimos maksimaliai įmanomoms sumaniems verslininkams. Girdėjote tokius vardus kaip Turcs, Coicos, Mergelės (kažkodėl mūsų kalbininkai sako – Mergelių, nežinodami, kad Mergelė buvo viena) salos. Tai vietos, kuriose registruota dešimtys tūkstančių firmų ir bankų. Geros vietos, jų gyventojai net nežino, kokius turtus jie įteisina, tačiau visos šios kolonijos (galima sąrašą pratęsti) yra pigaus biznio objektas. Pvz., Britų Mergelės salose yra apie 20 000 gyventojų ir apie 800 000 registruotų įmonių. Ne vienas nori likti kolonija, o ne savarankiška valstybe….
Na, o desertui – Naujoji Zelandija, valdanti tris mikroskopines Tokelau salas siūlė joms savivaldą, tačiau referendumo metu 2007 metais pritrūko 16 balsų, kad teritorija taptų savivaldi (beje, priminsiu, kad rinkėjų būta mažiau nei 700, o bendras salų plotas vos 10 kvadratinių kilometrų).
O dar ir šaukštelis deguto visai šiai istorijai. Yra pasaulyje šalis be jokio statuso, nors formaliai reiktų ir ją laikyti kolonija. Tai – Vakarų Sachara, Ispanijos kolonija, kuri, ispanams pasitraukus, taip ir netapo pripažinta valstybė ar kitos valstybės dalimi. Dėl jos bandė kariauti Mauritanija, Marokas ir vietinis POLISARIO judėjimas. Šiandien du trečdaliai Vakarų Sacharos yra administruojami Maroko (tačiau tai nepripažįstama teisėta), likusį trečdalį valdo POLISARIO, kuris taip pat nėra pripažįstamas teisėtu šeimininku. Vadinsi formaliai tai tebėra Ispanijos kolonija, nors ispanai ją gal jau ir pamiršo.
Užs. Nr. EV-55
