Spalio 8-ąją minėsime Organų donorystės dieną

Kasmet antrąjį spalio šeštadienį, šiemet tai spalio 8-oji, minima Europos ir Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Šiais metais tai 18-oji Europos ir 12-oji Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena.

Minint šią dieną visame pasaulyje daug dėmesio skiriama žinių apie organų donorystę sklaidai. Šiemet būtent šią dieną Lietuvos žmones kviečiame pasirašyti sutikimą donoro kortelei gauti, nes organizuojamas ypatingas maratonas – sutikimo donoro kortelei gauti pasirašymo akcija.

Pirmą kartą istorijoje Donorystės dienos minėjimo akcijoje dalyvauja ir vaistinės

Užpildyti sutikimą donorystei po mirties tetrunka keletą minučių, tačiau tam reikia turėti specialią anketą ir ją tinkamai registruoti. Kad žmonėms, ypač vyresniems, būtų patogiau pareikšti savo valią dėl donorystės, prie šios akcijos mielai prisijungė vaistinių tinklas „Eurovaistinės”, iš viso mūsų šalyje yra 264 šio tinklo vaistinės, ir 83 „Benu” tinklo vaistinės.

Sutikimą taip pat galima užpildyti internetu svetainėje www.transplantacija.lt. Kilus neaiškumų, skambinti telefonu 8 683 43 071 (skambutis apmokestinamas pagal Jūsų mobiliojo operatoriaus įkainius).

Ką Jūs žinote apie organų donorystę?

Apie organų donorystę geriausia klausti šioje srityje dirbančių specialistų. Dalyvaudami donorystę viešinančiose akcijose, mes, Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai, turime labai konkrečius tikslus – besidomintiesiems papasakoti apie organų donorystę, atsakyti į klausimus ir išsklaidyti sukurtus mitus bei pasiūlyti žmonėms užpildyti sutikimą donoro kortelei gauti.

Ką pastebime?

Kalbantis apie donorystę susiduriame su dviem situacijomis: žmonės arba žino apie organų donorystę ir nori pasirašyti sutikimą („iki šiol neprisirengėme to padaryti“), arba sako: „aš dar jaunas ir apie tai negalvoju“ arba: „nenoriu pasirašyti“. Įdomu padiskutuoti – o kodėl gi nenorite? Atsakymų pasitaiko įvairių: „nesidomėjau,  nieko nežinau“, kai kurie organų donorystę painioja su kraujo donoryste („persirgau liga ir iš manęs neima kraujo“), „esu jaunas ir nesiruošiu mirti“. Į šį pasakymą atsakome: ruoštis mirčiai nereikia – kalbama tik apie žmogaus apsisprendimą. Nes jei kažkada nutiktų taip, kad būtų konstatuota smegenų mirtis, o organai būtų gyvybingi ir juos būtų galima transplantuoti – kad gydytojai tai ir padarytų ir išgelbėtų ligonį! Ir ne vieną, o gal net septynis.

Kažkodėl kalbą apie sutikimą organų donorystei po mirties žmonės tapatina su kažkokiais veiksmais, tarsi čia pat tuos organus kažkas bus pasirengęs paimti. Pasirašydamas sutikimą donorystei po mirties, žmogus tik išreiškia savo valią – kad jis pritaria ir jo tokia pozicija. Ar organai tiks transplantacijai – bus sprendžiama tik po mirties.

Net ir sutikdamas tapti donoru po mirties – nebūtinai juo tapsi

Ne visada po žmogaus mirties kalbama apie organų donorystę. Ar toks pokalbis bus, priklauso, kokia mirtimi žmogus mirs. Jei mirtis ištiks ne ligoninės reanimacijos skyriuje – apie organų donorystę kalbos nebus, niekas net ir nežinos, ar, gyvas būdamas, tas žmogus buvo pasirašęs sutikimą donorystei, ar ne. Donoru gali būti tik tas, kam yra konstatuota specifinė mirtis – smegenų mirtis. Tai negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis. Konstatavus smegenų mirtį, konstatuojama ir žmogaus mirtis. Į mūsų šalies medicininę praktiką diegiamas  ir neplakančios širdies donorystės modelis, kai širdžiai nustojus plakti ir panaudojus visas medicinines galimybes, jos veikla nebeatkuriama, o donorinių organų gyvybinės funkcijos palaikomos medicininėmis priemonėmis (dirbtine kraujotaka).

Mitų ir išgalvotų istorijų galia

Holivudo produkcija, rašytojų išmonė kiša koją donorystei – žmonės išgalvotas istorijas apie grobimus ir kitus kriminalinius dalykus tapatina su realiu gyvenimu: „girdėjau, man pasakojo, kad taip buvo” – ir įtiki tuo. Paleista „antis” iš lūpų į lūpas perduodama kaip tikra žinia, vis pagražinama ir papildoma dar didesniu melu. Mūsų šalyje negalima nelegali organų donorystė ir transplantacija. Kodėl?

Trys argumentai:

Pirmas. Donoras ir recipientai (kam organai transplantuoti) yra susieti valstybiniame Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų ir recipientų registre, tai reiškia, kad šiame registre fiksuojamas ryšys – kam ir kieno organai yra transplantuoti. Organas „iš neaišku kur” neturės sąsajos su recipientu.

Antras. Transplantacijos atliekamos aukščiausio lygio ligoninėse – transplantacijos centruose, kuriuose yra transplantacijos komandos, jas sudaro aukščiausios kvalifikacijos  specialistai, operacinėse naudojama šiuolaikinė medicininė įranga, vaistai ir t.t. Donorinio organo kelyje iki recipiento dalyvauja apie 100 žmonių: gydytojai, laboratorijų specialistai, policijos, karinių ar pasienio tarnybos sraigtasparnių atstovai, dispečeriai, Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai, artimieji ir kt. Tad ar įmanoma tai padaryti „slaptai“? Ir ar galima ne transplantacijos centre, o kažkur kitur turėti tokio lygio specialistus ir medicininę įrangą?

Trečias. Po transplantacijos recipientas gydomas ir prižiūrimas reanimacijos skyriuje, nes jam reikalinga intensyvi priežiūra – kad organas nebūtų atmestas, tinkamai funkcionuotų. Po transplantacijos visą gyvenimą žmogus turi vartoti imuninę sistemą slopinančius ir organo atmetimo reakcijas mažinančius vaistus, kurie skiriami būtent dėl įvykusios transplantacijos (koduojama pagal specialius kodus). Vaistai yra kompensuojami valstybės. Kas jam išrašytų tokių vaistų, jei būtų neaišku, kas ir kada jam atliko transplantaciją?

Donorystės dienos tikslas – paskleisti žinią, kad kuo daugiau žmonių šią temą išgirstų ir susimąstytų – o ką aš apie tai žinau? Ką aš apie tai galvoju? Ko norėčiau paklausti? Nes įprastai žmogus apie ligas ir nelaimes negalvoja, taigi ir apie organų donorystę tiesiog nesusimąsto.

O ką galvoja tas, kurį gali išgelbėti transplantacija?

Tokio žmogaus vienintelė galimybė pasveikti – transplantacija. Jis kiekvieną dieną pabunda su mintimi – gal sulauksiu gydytojo skambučio. Ir užmiega su ta pačia mintimi.

O telefonas vis tyli. Galėtų kilti minčių, jog tarsi laukiama kažkieno mirties. Paanalizuokime   mirčių statistiką: mūsų šalyje kasmet miršta daugiau nei 40 000 žmonių, o potencialiais donorais (jiems yra konstatuojama smegenų mirtis) tampa tik truputį daugiau nei šimtas iš jų – 107 (2013 m.), 106 (2014 m.), 126 (2015 m.). Efektyvių donorų, t.y., kai organai paimami transplantacijai, per metus būna nuo 50 iki 60. Nes apie 20 proc. mirusių žmonių artimųjų nesutinka aukoti organų donorystei, kita dalis organų transplantacijai netinka dėl medicininių kontraindikacijų. Mirtis kasmet nusineša 40 000 gyvybių ne dėl donorystės, o todėl, kad toks yra gyvenimo ratas.

Transplantacijos sulaukę ir pasveikę žmonės kitaip vertina gyvenimą – su džiaugsmu išgyvena kiekvieną akimirką.

Tą paliudys kiekvienas, susitikęs su žmonėmis, gyvenančiais su transplantuota širdimi, kepenimis, plaučiais, inkstu, kasos ir inksto kompleksu. Kartais galbūt klaidingai įsivaizduojame, kad jie yra prikaustyti prie lovos, su prijungtomis lašelinėmis ir pan. Jokiu būdu! Jie dirba, kuria šeimas, gimdo vaikus, plaukia baidarėmis, organizuoja ekskursijas, klausosi paskaitų, užsiima švietėjiška veikla – savo pavyzdžiu pristato organų donorystės svarbą.